Prie grafienių apdarų tinka ir poniški kaprizai

Grafų Tyzenhauzų rūmuose įsikūręs Rokiškio krašto muziejus garsėja milžiniškomis patalpomis, gausiais eksponatais ir lankytojams žadą atimančiomis muziejininkėmis.

Būna, kad muziejaus direktorė ir darbuotojos pasitikti žiūrovų ateina lyg šio dvaro rūmų vaiduokliai – šlamančios šilkais, pasipuošusios senovinėmis sukniomis, skrybėlėtos ir pirštinėtos.

Įspūdis neapsakomas. Kaip ir tai, ką muziejaus lankytojai čia gali rasti priklausomai nuo metų laiko. Štai vieni pakliūva į laukų arimo darbus, kiti stebi sėją, plaukiančius linus ar linarautį, treti – javapjūtę, kūlimą, grūdų malimą.

Muziejuje kepama duona, spaudžiami sūriai, mušamas sviestas. Rudenį, kai lauko darbų nebėra, dvaro pagalbiniuose pastatuose taukši audimo staklės, sukasi verpimo ratelis, prie žaizdro pluša kalvis.

Žiūrovams istorija pateikiama ne tik stenduose ar sustingusių eksponatų pavidalu, bet ir gyvai. Už tokį darbo stilių ir unikalias mokomąsias programas, kaip jau rašėme, Rokiškio krašto muziejus apdovanotas Kultūros ministerijos premija.

Muziejaus direktorė 55 metų Nijolė Šniokienė įstaigai vadovauja jau 30 metų. Pradėjo dirbti paprasta darbuotoja, perėjo visas pakopas, kol pakilo iki aukščiausio posto. Muziejus jai – pirma ir vienintelė darbavietė.

Muziejaus administracija įsikūrusi pačiame neišvaizdžiausiame dvaro komplekso pastate. Restauruoti rūmai ir mūriniai pastatai atiduoti eksponatams ir kilnojamosioms ekspozicijoms, o muziejininkų kabinetai įkurdinti mediniame name. Sovietmečiu čia veikė muzikos mokykla.

„Esu tikra sėlė, iš Sėlynės kaimo, baigiau Rokiškio mokyklą, o po studijų vėl į gimtinę sugrįžau, nes mano vyras iš čia“, – sako N.Šniokienė.

Dabar N.Šniokienė neįsivaizduoja, jog galėtų dirbti kitokį darbą, nors baigusi vidurinę neturėjo planų studijuoti istoriją ir tapti muziejininke. Merginos vizijose buvo medicinos studijos, bet kai neįstojo, grįžo namo ir įsidarbino muziejuje.

Būsimąją direktorę pasodino prie muziejaus kartotekos. Ji gavo tvarkyti dokumentus apie pogrindinį komunistų judėjimą Rokiškio rajone ir šią medžiagą suskirstyti į ekspozicijas.

Paplušėjus muziejuje pasirodė, jog šis darbas limpa prie širdies, tad kitais metais moteris įstojo neakivaizdžiai studijuoti istorijos.

Kai N.Šniokienė atėjo dirbti į muziejų, dvaro pastatuose dar buvo įkurdinta rajono biblioteka ir kultūros namai. Rūmų teritorijoje esantys statiniai buvo paversti butais, juose gyveno šeimos.

„Rūmų aplinka buvo tvarkinga, bet labai pavargusi“, – senus laikus prisiminė moteris.

„Tada prasidėjo didelė direktorių kaita, moterų era. Keistai klostėsi, viena po kitos vadovės išėjo vaikų auginti, dar kažkas. Rajono valdžia prikalbino mane laikinai pavadovauti. Nenorėjau, labai patiko dirbti fonduose, ten buvo ramus, tikras muziejininko darbas. Sutikau dėl to, kad laikinai, o tas „laikinai“ tęsiasi jau lygiai 30 metų“, – šypsosi vadovė.

Darbas buvo žinomas, aplinka pažįstama, bet jauną naują vadovę prislėgė ūkinės problemos. Buvo sunkus laikas, visko trūko, eksponatai pasenę, įsigyti naujų nėra iš kur, o blogiausia – šilumos tinklų būklė. Buvo naudojama grafo laikų katilinė. Dažnai sproginėdavo vamzdžiai, užliedavo patalpas.

Kritinis taškas buvo 1988 metai, kai muziejus per žiemą stovėjo nešildomas. Iškilo grėsmė, kad šaltis ir drėgmė sunaikins dalį vertybių, tad kitais metais prasidėjo didžioji rūmų rekonstrukcija. Šildymo sistema buvo prijungta prie miesto tinklų, iš rūmų iškelta biblioteka ir kultūros namai.

O tada N.Šniokienei prasidėjo galvosūkis, kaip restauruotus rūmus pripildyti eksponatais, autentiškais grafų laikų daiktais.

Sumanyta organizuoti ekspedicijas po kaimus.

Žmonės ne tik mielai pasakojo, bet ir dovanojo grafams priklausiusius daiktus. Taip į muziejų atkeliavo grafų drabužių kolekcija, fotografijos, seni spaudiniai, indai, papuošalai, kiti asmeniniai grafų daiktai.

Kupiškyje gyvenusi ponia Eukrida, buvusio grafų virėjo giminaitė, muziejui atidavė grafienės suknelę, pirštinaites ir grafo lazdą. Kita į muziejų atvažiavusi kupiškėnė papasakojo, kad yra išsaugojusi grafo Pšezdeckio naktinius marškinius.

Didikų virtuvėje dirbusių žmonių giminaičiai muziejui dovanojo įvairių indų, stalo įrankių. Kai kuriuos daiktus muziejus iš jų yra nupirkęs.

Salėje, kur stikliniuose stenduose kabo puošnios didikių suknelės, N.Šniokienė papasakojo, kaip gimė mintis darbuotojoms per renginius persirengti dvaro damomis.

Kai buvo restauruoti į rūmus grįžę grafų rūbai, N.Šniokienė ir jos darbuotojos negalėjo atigrožėti anuomečių siuvėjų darbu: kilojo sukneles ir žavėjosi modeliais, lygutėliais dygsniais, medžiagų faktūra, puošybos elementais.

Tada ir toptelėjo mintis pasidaryti senųjų poniškų suknelių kopijas ir pasisiūti panašias. Moterys išsirinko kiekvienai labiausiai tinkantį modelį, nusipirko audinių, susirado siuvėjų ir po keleto pasimatavimų į rankas gavo karališko grožio apdarus.

„Kai šitomis sukniomis apsirengusios pavaikštome muziejuje, norisi ir elgtis poniškai. Jau ir verčiasi liežuvis ką nors pasiųsti kad ir menko darbelio atlikti, o ne pačiai laiptais lipti žemyn“, – juokėsi direktorės pavaduotoja, ilgametė muziejaus darbuotoja Marijona Mieliauskienė.

Lankytojų reakcija išvydus rūmų laiptais besileidžiančias pirštinėtas damas būna įvairi. Vieni šūkteli „O-o-o!“, kiti stovi išsižioję iš nuostabos, bet galiausiai visi džiaugsmingai suklega ir būtinai prašo nusifotografuoti kartu.

Dėl išskirtinio, autentiškai restauruotų salių interjero krašto muziejaus rūmus vis dažniau lanko jaunavedžiai. Tampa populiaru čia surengti vestuvines fotosesijas.

N.Šniokienė ir muziejaus kolektyvas tokios detalės nepraleido pro akis. Planuojama, kad nuo pavasario muziejus rengs kursus jaunavedžiams. Jaunikiai bus apmokomi vyriškų amatų: kalti geležį, sukti virvę, kulti ir malti grūdus, skaldyti malkas, pjauti šieną ir netgi vygę padirbinti.

Nuotakoms muziejininkai siūlys pasimokyti verpti, austi, kepti duoną, plėšyti plunksnas, pinti iš vytelių, siuvinėti.

Jei bus poreikis, muziejininkai pasiryžę jaunimą pamokyti ir kaip gražų bei prasmingą mergvakarį surengti.