Demonstracijos prie Baltųjų rūmų yra tapusios kasdienybe, be kurių net būtų sunku įsivaizduoti Ameriką ir suvokti jos demokratines vertybes.
Kai Vokietijoje septintajame dešimtmetyje kilo studentų judėjimas, nukreiptas prieš profesorių diktatą, o iš esmės ir prieš suburžuazėjusią vyresniąją kartą, garsus liberalizmo teoretikas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas Ralfas Dahrendorfas (1929–2009 m.) išėjo į užbarikaduotas gatves diskutuoti su studentais apie visuomenėje kylančius konfliktus ir galimybes juos taikiai išspręsti.
Jo karštas dialogas su vienu žymiausių Vokietijos ir Europos studentų judėjimo vadovu Rudi Dutschke'u (1940–1979 m.), užfiksuotas fotografų ant automobilio stogo Freiburge, žurnalistų dėka pasklido po visą pasaulį ir tapo savotiška ikona, liudijančia, kad žmogus su žmogumi, būdamas ir labai skirtingų įsitikinimų, gali ir turi kalbėti.
Viešų susirinkimų arba demonstracijų laisvė yra įteisinta visų demokratinių valstybių, taip pat Lietuvos, konstitucijose kaip viena iš pamatinių atskiro individo, piliečių bendruomenės ar profesinės sąjungos teisių.
Vieši miestiečių susirinkimai centrinėse miesto aikštėse arba taikios demonstracijos buvo žinomos jau senovės Graikijoje.
Net sovietinėje konstitucijoje buvo kalbama apie demonstracijų laisvę, nors visi žinome, kad ja legaliai pasinaudoti buvo galima tik vadovaujant komunistų partijai ir priverstinai pažymint Gegužės 1-ąją ar Spalio perversmo Rusijoje metines.
Lietuvos laisvės lygos (LLL) ir kitų disidentų demonstracija 1987 m. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje buvo pirmasis viešas protestas sovietų okupuotoje Lietuvoje. Sovietinės teisės požiūriu ji buvo legali, bet komunistų valdžios pasmerkta, o jos dalyviai persekiojami. Ši demonstracija jau kitais metais davė pradžią gausioms Sąjūdžio, LLL, Žaliųjų ir kt. organizuotoms demonstracijoms ir mitingams visoje Lietuvoje.
Daugelis iš jų vyko neprašant jokių leidimų iš valdžios. Taip pat niekas valdžios neklausė, ar galima iškelti ilgai sovietų draustą tautinę vėliavą. Visiems, išskyrus valdžiai, buvo aišku, kad reikšti savo valią viešai yra žmogaus prigimtinė teisė. Tokia pat teisė, kaip laisvai kalbėti ir kvėpuoti.
Praėjus daugiau nei 20 metų, kai lietuviai vėl išsikovojo teisę viešai rengti mitingus, demonstruojant pareikšti savo požiūrį į valdžios priimamus sprendimus, atsiranda veikėjų, kurie mėgina Lietuvą grąžinti į laikus, kai pilietinės žmonių teisės buvo suvaržytos.
Vilniaus savivaldybės valdininkai, tyliai pritariant praktiškai visoms partijoms savivaldybėje, ne tik vilkino prašymą dėl mitingo organizavimo, bet ir galiausiai išsijuokė iš profsąjungų, pasiūlydami jiems demonstraciją surengti Vilniaus pakraštyje – prie „Siemens“ arenos.
Didžiausią deputatų dalį Vilniaus savivaldybėje sudaro įvairių spalvų liberalai, turintys net tris frakcijas. Jokio protesto iš jų pusės nebuvo girdėti. Kaip nebuvo girdėti pasipiktinimo balsų ir iš „natūralių“ profsąjungos sąjungininkų socialdemokratų, turinčių net vicemero postą.
Vienintelis J.Požėla paskelbė pareiškimą, smerkiantį Vilniaus tarybos veiksmus. Tai rodo, kad Vilniaus savivaldybėje neliko demokratiškai mąstančių deputatų, galinčių apginti vilniečius nuo valdžios savivalės. Rinkėjai, matyt, juos atitinkamai įvertins per artėjančius savivaldos rinkimus.
Teisingai pastebėjo vidaus reikalų ministras R.Palaitis, pareiškęs, kad „demokratinėje visuomenėje turi būti užtikrinta visuomenės teisė išsakyti savo nuomonę dėl kiekvieno valdžios sprendimo“, o biurokratų žaidimai, kurstantys nesantaiką visuomenėje, gali turėti pasekmių visam saugumui. Nuo savęs pridurčiau, kad tokie biurokratai turėtų būti nubausti laikantis įstatymų ir tai taptų pamoka visiems kitiems, kurie tyčiojasi iš žmogaus teisių.
Dažnai viešai pripažįstama, kad pilietinė Lietuvos visuomenė yra silpna, kad žmonės per daug visko bijo, yra neaktyvūs ir pan. Tačiau ar ne politinis, kultūros, mokslo, verslo elitas turi daugiausia galių suaktyvinti mūsų visuomenę, pradėdami nuo savęs rodyti pilietiškumo pavyzdžius?
Derėtų labiau skatinti, o ne drausti, riboti, viešuosius susirinkimus, mitingus, demonstracijas ir kitas pilietines laisves. Patiems politikams, kaip daugelyje Vakarų šalių, nereikėtų bijoti dalyvauti įvairiose protestų akcijose, palaikyti jų dalyvius ir su jais kalbėti. O kartu ir disciplinuoti tuos, kurie linksta į chuliganizmą.
Paprastai demokratinėse valstybėse mitingai ir demonstracijos rengiami centrinėse miesto gatvėse ir aikštėse. Dažnai – prie parlamentų, bet nebūtinai. Pavyzdžiui, Londone dažniausiai protestuojama netoli premjero rezidencijos ar Trafalgaro aikštėje, Berne – aikštėje prie parlamento rūmų, Varšuvoje – vienoje iš gražiausių jos gatvių Ujazdowska, kur stovi daugiausia užsienio ambasadų.
Vilniaus Katedros aikštė, kurioje per Sąjūdžio mitingą pirmą kartą neklausiant nei Lietuvos komunistų, nei Sąjūdžio vadovų viešai buvo iškeltos lietuviškos trispalvės, tokia pat gera vieta, kaip ir menkai apgyvendintas Gedimino prospektas ar Nepriklausomybės aikštė. Viešąją tvarką turi užtikrinti policija. Beje, ji turėtų būti pajėgi tai padaryti nei šaudydama guminėmis kulkomis, nei leisdama ašarines dujas.
Vilnius, kaip bet kuris kitas Lietuvos miestas ir gyvenvietė, neturėtų būti išimtis. Ne savivaldoje sėdintys biurokratai, o patys piliečiai, Vilniaus, Kauno ar Marijampolės miestiečiai, turėtų spręsti, kur jie norėtų viešai rinktis išreikšti savo valią. Gera piliečiams linkintys deputatai galėtų jiems padėti surengdami apklausas arba vietos referendumus šiuo klausimu. Miestiečių valia, išsakyta referendumu, turėtų būti įstatymiškai įteisinta, kad joks biurokratas negalėtų jos keisti.
Savivaldoje ir kitose atstovaujamose institucijose sėdintys asmenys neturėtų užmiršti, kad jie tėra miestiečių ir piliečių atstovai, išrinkti ribotam laikui žmonių interesams ir teisėms apginti. Panašu, kad daugelis šios kadencijos Vilniaus savivaldybės deputatų tai pamiršo.
Vieša Lietuvos piliečių konstitucinių teisių išraiška demonstracijos ar mitingo forma nėra nei riaušės, nei maištas. Tai pilietiškumo šventė, kurios Lietuvoje dar labai trūksta. Kuo dažniau tokias šventes piliečiai rengs, tuo brandesnė bus Lietuvos visuomenė ir stipresnė mūsų valstybė.