“Tada tikrai galėsime sakyti, koks iš tiesų yra lietuvių kalbos idealas ir prestižas. Vaikų atsakymai nurodys šnekamosios kalbos raidos kryptį. Dabar teigti, kad šnekamosios kalbos idealas buvo, bet mes jį praradome, negalime, nes neturėjome tyrimų”, - aiškina projekto vadovė kalbininkė ir sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė.
Pasak jos, dabartinė lietuvių kalbos kontrolė yra per griežta, ji kelia žmonėms baimę kalbėti: “Mums stovi už nugaros ir sako - tu kuri kalbą, bet jos nemoki, todėl geriau paklausyk, kaip aš tau pasakysiu. Čia tas pats, kaip užsakyti dailininkui portretą ir sakyti: “Tu - meistras, nutapyk.” Bet paskui atsistoti už nugaros ir aiškinti, kad mėlynos spalvos reiktų tepti mažiau, nes ji negraži. Lygiai tas pats yra reikalauti ištęsti ilguosius balsius, nes trumpesni kažkam nepatinka.”
Lrytas.lt interviu su Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vadove – apie kalbos norminimo diktatą ir natūralius jos dėsnius.
- Ar šiais laikais lietuvių kalba dar gali būti laikoma tokiu idealu, kurį reiktų pakišti po gaubtu ir saugoti?
- Iš žmonių idealo arba - teisingiau - noro jo siekti neatimsi. Bet pas mus didžiausias konfliktas kyla dėl idealo turinio, t.y. kokį turinį mes įdedame į tą siekiamybę. Kartais sakoma, kad užaugo nauja kosmopolitų karta, kuri neturi idealo. Aš pati esu susilaukusi tokių kaltinimų. Nesąmonė - aišku, kad turi. Tik to idealo turinys yra kitas, nes kalbos nuostatos ir idealai kinta. Nors apskritai pasakyti, kad griežtai sunorminta bendrinė kalba visuomenei kada nors buvo idealas, nedrįsčiau. Nebuvo tyrimų, nėra duomenų.
Prieš metus sociolingvistiniame projekte esame tyrę žurnalistų nuostatas. Sudarėme patikimą imtį – ėmėme interviu iš dvidešimt keturių tipiškiausių televizijos ir radijo žurnalistų, kurie reprezentuoja viešąją kalbėseną. Klausėme, kas jiems yra gera kalba, kas yra idealas. Jie vardijo pačius įvairiausius bruožus: įdomi, su humoru, vaizdinga, turtinga, logiška, skambi, etiška. Bet bruožą “taisyklinga”, kuris, kai laikomas vieninteliu, yra konflikto priežastis, kaip svarbiausią iš jų paminėjo tik vienas.
Sutinku – bendrinės kalbos gramatikos taisyklių laikymasis nebūtinai rodo žmogaus minties aiškumą ar intelektą.
Tad idealo žmonėms reikia. Bet jeigu kalbame apie jo turinį, negalime nematyti, kad dažnai idealiomis ir prestižinėmis paskelbtos norminės formos žmonėms nėra idealas, nes jų vartosenoje negirdėti. Negalima paimti dirbtinio konstrukto, sakyti, kad nuo šiol tai bus prestižas, ir liepti viešiesiems asmenims vartoti tik šitą formą, nes kažkam to norisi ir patinka. Čia jau nebe mokslas, o politika.
- Ar turėtų būti institucija, kuri nustatytų, kas yra prestižas? Iš jūsų teiginių atrodo, kad tokios institucijos neturėtų būti.
- Prestižo institucionalizuoti, ko gero, neįmanoma. Na, bent jau demokratijos sąlygomis. Kitų šalių visuomenės, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, daug diskutuoja, vyksta savaiminiai procesai. Bet aš nežinau kitos šalies, kur būtų institucija, kuri, kaip Lietuvoje, reguliuotų prestižą.
Mūsų Kalbos komisija yra išsikėlusi tikslą nustatyti kalbos normas ir jas saugoti. Jeigu prisimintume lietuvių kalbos standartizavimo pradžią, visiškai normali brandžios valstybės funkcija buvo susikurti bendrinę kalbą, visų pirma, rašto kalbą, kad galėtume komunikuoti. Šita funkcija buvo įgyvendinta – priimta rašyba, parinkta vienos tarmės morfologija, ir mes turime rašto kalbą.
Tos pačios funkcijos – padėti mums susikalbėti – kalbos komisija imasi ir šiandien. Bet ar kuriamos prestižinės formos iš tiesų padeda mums bendrauti? Abejoju. Jos prieštarauja psicholingvistiniams dėsniams, nes dažnai yra antrinės, palyginti su tuo, ką žmogus turi galvoje kaip kalbėtojas. Prieštarauja ir socialiniams dėsniams, nes prestižinės formos turi rastis iš prestižą turinčių visuomenės autoritetų vartosenos.
- Kodėl tada atsiranda toks paradoksas, kad komisija tarsi turi padėti mums susikalbėti, bet apie jos darbą mes girdime net anekdotus, kurie atskleidžia, kad žmonės priešinasi?
- Apskritai komisija atlieka daug gerų ir reikalingų standartizavimo funkcijų ten, kur mums reikia vienos normos – vietovardžių, terminų, ir t.t. Bet kai mes kalbame apie tarties, kirčiavimo, naujažodžių standartus, čia jau visai kiti reikalai.
Mes juk puikiai susikalbame kirčiuodami pagal savo tarmes ir tai nėra netaisyklinga. Tai yra taisyklinga kalbėtojo tarmės požiūriu. Dažniausiai girdime, iš kur žmogus yra atvažiavęs, kai jis prabyla. Tai tikrai nėra kliūtis susišnekėti. Tokio norminimo analogo, kai maunama ant vieno kurpalio, t.y. prie rašytinės kalbos standarto pridedamas ir vienos tarties standartas, turbūt niekur nėra. Nepamirškime, šnekamoji kalba yra pirmiau už raštą.
Net ir po šimto norminimo metų Lietuvoje kalbame skirtingai ir tai yra gražu. Kiekvienas turime įvairiausių kalbos kodų, kuriuos kaitaliojame priklausomai nuo situacijos ir aplinkybių, ir, žinoma, (gal net labiausiai) savo paties būdo. Galima tą palyginti su drabužiais – kartais prireikia kostiumo, o kartais džinsų, tai priklauso nuo visuomenėje galiojančių normų ir atskiro žmogaus tapatybės. Pagal socialinę nuojautą sprendžiame, kaip ir kada tinkama kalbėti, o ne visada vienodai. Kalba yra labai ryški tapatybės dalis ir, laimei, leidžia mums būti skirtingiems.
Vienas britų žurnalistas yra palyginęs kalbą su 88 fortepijono klaviatūros klavišų teikiamomis melodijų galimybėmis. Manyčiau, kalbos gramatika ir žodynas yra dar galingesnis instrumentas – kaskart pasakome taip, kaip niekada iki šiol ir niekada vėliau. Kaip kalbininkei, man tai yra labai įdomu.
- Gal tuomet reiktų prieiti prie kraštutinės išvados, kad reikia atsisakyti kalbos taisyklingumo sampratos, nes kalbą kuria kiekvienas?
- Aišku, kad mes visi esame kalbos kūrėjai. Bet šiandien mums stovi už nugaros ir sako: tu kuri kalbą, bet jos nemoki, todėl geriau paklausyk, kaip aš tau pasakysiu. Čia tas pats, kaip užsakyti dailininkui portretą ir sakyti: “Tu - meistras, nutapyk”. Bet paskui atsistoti už nugaros ir aiškinti, kad mėlynos spalvos reiktų dėti mažiau, nes ji portrete negraži. Lygiai tas pats yra reikalauti ištęsti ilguosius balsius, nes trumpesni kažkam nepatinka. O komunikacijai ir simbolinei tapatybės funkcijai, kad aš, tarkime, esu iš Vilniaus ir kalbėsiu šitaip, nes nenoriu pasirodyti tarsi būčiau medinis televizijos diktorius, tai nepadeda, o netgi trukdo.
Kalbos normos gali būti institucionalizuotos, nes mūsų visuomenė yra įpratusi ir kartais nori, kad jai pasakytų, kas yra “geriau”. Bet tokios normos galėtų būti tik kaip rekomendacijos. Ypač tais atvejais, kai tikrai reikia kelių variantų. Tačiau apskritai prieštarauti variantams ir įvairovei, man atrodo, yra liūdna. Po dvidešimt metų nepriklausomybės vis dar girdisi anų laikų nostalgija, kai kiekvienas tekstas būdavo paduodamas sukirčiuotas ir sutvarkytas, kaip kokioje G.Orwello naujakalbėje – be nereikalingų žodžių, be nereikalingų dviprasmybių, viena ir tik viena reikšmė, šitas žodis lietuvių kalbai netinka, šita reikšmė neegzistuoja… kaip neegzistuoja? Aš ją ką tik pasakiau! Arba girdėjau sakant! Jeigu mes taip nebijotume, turėtume labai turtingą bendrinę lietuvių kalbą.
- Kai komisija pasiūlo kokį naujadarą, iš pradžių daug priešinamasi ir net juokiamasi, bet paskui žodis nusistovi ir visi jį priima kaip savaime suprantamą. Tad gal komisija atlieka gerą darbą?
- Aišku, kad represinėmis sąlygomis mes visi priimtume, kad sijonų ilgis turi būti vienodas, ir paskui imtume galvoti, kad kitokio nė nebūna. Okupacijos metais taip ir buvo, ir kai kurie žmonės nustojo reflektavę, manė, kad čia viskas gerai.
Žmonės daugiausia kalba apie leksiką - naujadarus ir panašiai, jie juos labiausiai pastebi, bet tai beveik nėra kalbos sistemos dalykai, nes jie ateina ir išeina.
Kiekvienas istorinis laikotarpis turi savo naujų žodžių. Jie labai susiję su tuomete valstybės padėtimi ir kalbinės bendruomenės raida. Aš tų skolinių labai nebijau, nes jie visada egzistavo. Grynuolių gamtoje nėra, o kalba yra natūralus produktas. Jeigu norime, kad kalba būtų vartojama, grynuolio pavidalu ji neišliks, nes tai prieštarauja gamtos dėsniams.
Tačiau jeigu pasiūloma tinkama rekomendacija ir žmonės vienas iš kito ją perima, puiku.
- Bet jeigu kalbą paliksime natūraliai eigai, ji gali tiesiog išnykti?
- Mes manipuliuojame Lietuvos visuomene, kai nuolat kalbame apie grėsmes lietuvių kalbai. Koks yra kalbėjimosi apie lietuvių kalbą tonas? “Žlugimas”, “prapultis”, “puskalbė”, “nemokšos”. Juk būtent tokie apibūdinimai vyrautų, jeigu surinktume visus tekstus, išspausdintus viešojoje erdvėje. Visada kažkas kažkur ritasi. Dar jaunimą pridėkim – nuolat kaltą, nuolat žargoninį. Persekiojame žmones už kabutes, keičiame cepelinus į didžkukulius, o kada pasidžiaugiame savo kalba?
Mane labai skaudina ir kelia nerimą, kai yra sakoma, kad tu nemoki kalbos, o mes parodysime, kaip reikia kalbėti. Kaskart prisipažįstame, kad nemokame kalbos. Daug kas sako: “Jūs jau atleiskite, aš nemoku.” Šita baimė kalbėti, man atrodo, yra gerokai didesnė grėsmė lietuvių kalbai negu skolinimasis ir kontaktai su kitomis kalbomis, vienos tarmės požiūriu netaisyklingas kirčiavimas arba truputį kitokia tartis nei standarto. Ši baimė yra didžioji blogybė.
O ją, kaip simptomą, esu užtikusi per savo tyrimus, kai imu interviu apie kalbą. Labai daug kas sako, kokia turtinga rusų ar anglų kalba - esą jomis jie gali kalbėti laisviau. Tai yra nesąmonė. Niekas svetima kalba nekalbės geriau negu gimtąja. Tai jau padarinys šito muštro, kai žmonėms kalama į galvą, kad jie nemoka lietuvių kalbos. Baisiausia, kas kalbai gali nutikti – tai nustoti būti vartojamai. Naujovės ir kalbos kitimas – ne blogis, tai kaip tik rodo, kad kalba gyva ir gyvuos.
- Tačiau kalbos formavimo politikoje yra ir liberalėjimo kryptis – siūloma paprastinti skyrybą, atsisakyti nosinių. Tada man atrodo, kad tai yra taikymasis prie žmonių tingėjimo mokytis.
- Rašyba ir skyryba yra susitarimo dalykas. Būtent šią funkciją ir kitose šalyse atlieka kalbos komisijos, nes tai reikalinga kaip bendras vardiklis. Ar priims vienokią sistemą ar kitokią, kalba nuo to nenukentės. O vartotojai gali reaguoti dvejopai. Jeigu jie tik dabar mokosi, iš tikrųjų jiems būtų lengviau. Ir jeigu klaidų bus daroma mažiau, vadinasi, viskas gerai. Bet to niekada neįvyks, nes yra didžioji visuomenės dalis, kuri pripratusi prie senosios normos, ir kardinaliai pakeisti rašybą būtų neįmanoma, nes kiltų didžiulis pasipriešinimas.
- Bet juk pokyčiai daromi ne revoliuciniu būdu, o iš lėto.
- Visada norminama siūlant variantus. Sakoma, kad galima ir taip, ir taip. Čia svarbiausias procesas vyksta mokykloje. Pamažu pereinama prie to varianto, kuris pasirodo produktyvesnis ar žmonėms patrauklesnis. Bet mūsų norminimas labai dažnai būtent variantų pasiūlyti ir bijo. Nepasitiki vartosena ir jos normomis.
- O kuo čia nepasitikima – žmonėmis?
- Aš nežinau. Neįsivaizduoju, kaip paaiškinti. Visokių yra spėjimų apie tą prievartą laikytis vieno kurpaliaus standarto. Tai gali būti susiję ir su galios santykiais, ir su romantinėmis ideologijomis, ir sovietmečio palikimo turėtų būti. Lietuvių kalbos institute vykdome Mokslo tarybos remiamą projektą apie lietuvių kalbos tapatybes, idealus ir ideologijas. Profesorius A.Bumblauskas sakė, kad tai susiję su mūsų visos kultūros ir istorijos romantizavimu. Ieškoma Atlantidos, kurios niekada nebuvo, ir sakoma, kad šitas vienintelis standartas yra iš ten, tereikia atrakinti kodą ir vėl virsime gražiąja baltų tauta, kuri šiandien yra išvesta iš doros kelio.
Apskritai manau, kad kalbos norminimas turi būti neatsiejamas nuo mokslinių tyrimų ir argumentų. Tai neturi būti vien skonio reikalas. Tikiuosi, mūsų projektas čia nors kiek galės pasitarnauti.