Tai filmas apie tokius momentus gyvenime, kai nugriūni veidu į žemę, bet vis vien gali juoktis iš savo kerėpliškumo, sako J.Gayet. Pagrindinei „Aštuonių bandymų“ veikėjai Elzai iš pradžių juoktis nesinori – ji neturi darbo, neranda bendros kalbos su buvusio vyro namuose augančiu vaiku, o jos buto šeimininkas grasina išmesti į gatvę. Bet filmo gale – nors mažai kas, tiesą sakant, pasikeičia – ji atranda šviesiąją gyvenimo pusę.
- Filmas prasideda scena, kurioje pagrindinė veikėja Elza dalyvauja interviu dėl darbo – gąsdinanti patirtis. Ar teko ką nors panašaus patirti?
- Tikrame darbo interviu tau tarsi sako: „Įrodyk man, kad kažką gali“. Man tai būtų beveik neįmanoma. Galbūt todėl ir sutikau filmuotis filme. Kai buvau dar labai maža, mokykloje mokytoja kviesdavo prie lentos atsakinėti. Aš ateidavau, pamatydavau visą klasę, žiūrinčią į mane, ir pradėdavau panikuoti. Viskas aptemdavo ir nieko neprisimindavau.
Ir vis dėlto aš tapau aktore. Nes kai vaidini, labiau susitelki į vaidmenį, į pasakojamą istoriją. Teatre esi tarp trijų sienų, o žiūrovai – tik ketvirta siena. Jie klausosi, bet tu dalyvauji istorijoje. Tu nestovi priešais juos deklamuodama tekstą. Nėra tave teisiančio visuomenės žvilgsnio.
- Esate vaidinusi teatre?
- Šiek tiek. Aš mokiausi dramos mokykloje būti teatro aktore. Aš dievinu teatrą – jame tiek daug niuansų, gali gilintis į tekstą, gali gilintis į vaidmenį – bet jis man primena santuoką. Net jei ne viskas klostosi gerai, turi ten eiti kiekvieną dieną. Tikra kančia. Jeigu nesiseka, esi įkalinta – Dieve mano! – ir tai tęsiasi šešis mėnesius arba metus, kol trunka gastrolės.
Filmuojant juostą viskas trunka du mėnesius ir tik labai retai turi kasdien dalyvauti visame filmavime. Taigi paprastai trunki tik dvi-tris savaites, tau padeda filmavimo komanda, gali laisviau kvėpuoti. Jei nesutari su režisieriumi, aplinkui yra ir kitų žmonių, su kuriais gali pabendrauti. Kartu ten daugiau aistros, o jei filmuojiesi kaime, tai tarsi atostogos su daugybe draugų, kaip paauglių iškyla. Labai žavu ir linksma.
- O televizija?
- Televizija yra tarsi meilužė. Kino bendruomenė televiziją niekina, sako – tai negerai. Tarsi turėtum meilužę. Bet man tai vieta, kurioje, pirmiausia, gali užsidirbti pinigų. Be to, kai filmų nėra daug, televizija yra vieta, kur aktorius gali išbandyti naujus dalykus. Ji neįpareigoja – gali sau sakyti: viskas gerai, tai tik televizija.
Taip pat televizijoje gali daryti tai, ko negali kine. Pavyzdžiui, aš filmavausi daugybėje filmų, kurių veiksmas vyksta šiais laikais, bet nė viename kostiuminiame. O televizija man pasiūlė nusifilmuoti kostiuminėje istorijoje. Labai apsidžiaugiau. Dar dievinu siaubo filmus. Deja, Prancūzijoje jų nėra filmuojama daug. O vieną dieną man paskambino iš televizijos ir pasiūlė filmuotis siaubo filme. Atsakiau: „Valio!“
Taigi televizija man leidžia išbandyti dalykus, kurių nesiūlo kinas. Bet ją visada visi vertina neigiamai. Man tas nepatinka. Aš manau – kodėl ne? Aš noriu būti laisva, dirbti ir televizijoje, ir kine. Snobai.
- O filme „Aštuoni bandymai atsitiesti“ jūs dirbote ne tik kaip aktorė, bet ir kaip koprodiuserė.
- Taip. Tiesą sakant, iš pradžių „Aštuoni bandymai“ turėjo būti trumpametražis filma. Xabi, režisierius, man atsiuntė neilgą scenarijų trumpam filmui, mes jį nufilmavome ir man buvo taip smagu – jaumas operatorius, jauna komanda – kad pasakiau režisieriui: noriu dar.
Taigi mudu išplėtojome scenarijų, parašėme istoriją, kuri vyksta prieš tai, kas vaizduojame trumpametražiame filme. Jo prodiuserė, Christie Molia, po to filmo turėjo dar kitą projektą. Taigi ji buvo šalia ir finansavo „Aštuonis kartus“, bet leido man daryti sprendimus.
Nusprendėme, kad filmavimo metu bus geriau, jei ji atliks visas prodiuserės pareigas, o aš būsiu tik aktorė, bet pasibaigus filmavimui mes kartu aptarinėjome montavimą, kaip išleisti filmą, į kokius festivalius važiuoti. Aš vėl tapau filmo prodiusere. O filmuojant aš tik aktorė.
Filmus prodiusuojantys aktoriai yra labai neprancūziškas reiškinys. Tie, kurie prodiusuoja, dažniausia būna kartu ir režisieriai. O tokios didelės žvaigždės kaip G.Depardieu, jeigu užsiima koprodiusavimu, apsiriboja pinigais – jis į filmą investuoja savo algą arba pusę algos. Bet jis nekuria scenarijaus ir neplėtoja istorijos. Aš esu prodiusavusi pakankamai filmų, kuriuose pati nevaidinu. Man labai malonu prisidėti kuriant ir finansuojant kokią nors serbišką juostą, palestinietišką juosta, kinišką juostą. Netgi geriau, kai jose nevaidinu. Tai vis mano smalsumas – man labai įdomu kurti filmus, kurie kitaip žiūri į pasaulį.
- Kai prodiusuojate juostą, kiek būnate įsitraukusi į kūrybinį procesą?
- Labai daug. Nors priklauso nuo projekto. Kartais scenarijai jau būna parašyti, tada tik aptariame. Kitiems reikia parašyti scenarijų nuo nulio. Kituose dalyvauju montuojant. Aš labai įsitraukiu, padedu režisieriui. O kai kuriuos filmus tik padedu finansuoti. „Aštuoniuose bandymuose atsitiesti“ dalyvavau visame procese.
- Ar veikėja, kurią vaidinate, – Elza – yra panaši į jus?
- Ne. Nors filme yra nemažai dalykų, kurie atėjo iš mano patirties. Ką išgyvenau vienu gyvenimo laikotarpiu. Mano veikėja yra praradusi pasitikėjimą savimi kaip moterimi, kaip motina, kaip darbuotoja. Ją slegia visuomenės žvilgsnis – ji mano, kad yra nevykėlė, jai gėda būti savimi. Sunki situacija, nes pasikeisti turi kiti, bet negali tiesiog jų paprašyti. Bet kartu ji turi rasti pasitikėjimo savimi.
Vienu metu ir man buvo taip atsitikę. Taigi aš labai norėjau apie tai papasakoti – kaip vieną dieną gali tiesiog nugriūti veidu į žemę. Ir kaip tada sunku atsistoti. Yra toks amerikietiškas posakis, kurio aš negaliu pakęsti. Jie sako: jei nori, tai ir gali. Na, tai netiesa – kartais labai nori, bet negali. Viskas daug sudėtingiau.
Taigi aš norėjau pasakyti, kad jei išgyveni tokį laikotarpį, kai neturi šeimos ir draugų, labai sunku ištverti. Pavadinimas „Aštuoni bandymai atsitiesti“ kilo iš japonų ar kinų posakio, kuris teigia: septynis kartus nuvirsti, aštuonis kartus atsitiesi. Gyvenimas toks – yra sunkių akimirkų ir gyventi reiškia bandyti atsikelti aštuntą kartą. Visi mes šioje planetoje esame kasdienybės didvyriai – vien todėl, kad atsistojame.
- Filmo gale yra viena scena, kurioje Elza žaidžia su savo sūnumi kamuoliu ir mėto jį vis giliau ir giliau į jūrą, tarsi specialiai norėdama nuskandinti vaiką. Ką ji tuo metu galvoja?
- Sunku kalbėti apie šitą vietą, nes ji filmo gale. Tai tarsi hipnozės momentas. Kai jį pasieki, viskas atrodo juoda ir sunku. Prieini tokią ribą, kai leidi sau nukristi. Galėtum padaryti kažką siaubingo vien todėl, kad tą akimirką jautiesi kaip užhipnotizuota. Ir labai sunku susilaikyti. Taigi ta scena yra bandymas suprasti, kodėl koks nors žmogus griebiasi kraštutinių gestų.
Nėra vienos apibrėžtos priežasties. Netinka paaiškinimai, kuriuos duoda šiuolaikinė visuomenė, kuri sako: o, greičiausiai viskas todėl, kad ji padarė tą ar aną, ji blogas žmogus ir t.t. O filmo istorija prasideda tokiu momentu, kad mes nežinome, kas nutiko Elzai. Galbūt ji kentėjo nuo depresijos, pogimdyvinio slogulio, galbūt skyrybos su vyru ją prislėgė ir ji prarado pasitikėjimą savimi. Nesvarbu, kas nutiko – mes nenorėjome, kad žmonės sakytų: viskas aišku, ji tokioj padėty atsidūrė todėl, kad padarė tą ar aną. Ne. Kartais žmonės tiesiog prieina ribą, kai jaučiasi tartum užhipnotizuoti. Ir kažkas juos ištraukia iš tos hipnozės. Taip atsitinka ir jai – kažkas nušvinta ir ji susivokia: ką aš darau?
Kartu tą akimirką ji pasiekia dugną ir todėl vėl gali atsitiesti. Tada ji apkabina savo sūnų ir priima gyvenimą. Iki tol ji yra visų auka. Ji neleidžia žmonėms prisiliesti prie jos, ji nejaučia savo pačios kūno, o po šio momento sūnus grįžta pas ją, ji jį apkabina – atsiranda fizinis ryšys. Ji negalėjo paprašyti, kad jis ją mylėtų, bet jai to reikėjo – ir tai įvyko. Taigi ji gali atsitiesti. Ji netaps super moterimi – ji vis dar neturi darbo – bet ji bent jau susitaikė su savimi. Taigi mes norėjome sukurti filmą apie tai – kad gyvenimas yra šiek tiek sudėtingesnis.
- Jis taip pat atrodo labai neprancūziškas. Turi šiokį tokį amerikietiškų filmų atspalvį.
- Amerikietiškų nepriklausomų filmų – tokių kaip „Mažoji mis“, „Džuno“ ir panašių. Tai socialinė drama, bet su švelniu komedijos tonu. Mes to ir norėjome, nes kitaip būtų išėjusi labai tamsi drama, tokia kaip, pavyzdžiui, brolių Dardenne'ų - niūri, vienspalvė. Žinoma, galėjome daryti ir taip, bet mums atrodė, kad gyvenime taip nebūna. Jis lengvesnis, arčiau komedijos. Kartais nuvirsti ir pats juokiesi iš savęs. Nenorėjome kurti tamsios dramos.
Bet dėl tos priežasties buvo sunkiau rasti finansavimą. Prancūzijoje visi klausia: bet kas tai bus, ar drama, ar komedija? Aš jiems sakau: ir tas, ir tas. Kartais ji labai juokinga – kai, pavyzdžiui, Denisas (Podalydès) pokalbyje dėl darbo sako viską, ko negalima sakyti. Jo paklausia, kokia jūsų geriausia savybe, o jis atsako, gebėjimas abejoti. Neee, galvojau, negalima to sakyti. Man šis filmas tuo ir patinka, kad yra dramos ir komedijos mišinys.
- Be to, tos tamsios realistinės dramos dažnai būna labai negeranoriškos savo veikėjų atžvilgiu. O šiame filme man labai patiko viena scena, kurioje Elza, kažkur užsilipusi, klausia savo pusbrolio: jei nušoksiu, ar mane pagausi? Jis atsako, juk greičiausiai susilaužyčiau abi rankas. O tu ar susilaužytum rankas dėl savo pusbrolio? - Na, abiejų rankų ne, gal vieną. - Bet tikriausiai kairę. - Taip, kairę. Taigi žmonės negali padaryti visko vardan vieni kitų, bet kažką visgi padarys. Ir tai jau šis tas.
- Tokia ir filmo esmė. Kai Elza dalyvauja interviu dėl darbo, moteris jai atneša vandens, ji yra maloni. Bet ji pastatyta į darbdavės poziciją ir negali prisiimti kitokio vaidmens. Taigi svarbu ir tai, į kokią poziciją tave pastato visuomenė. Gali žmogui padėti šiek tiek, bet negali padaryti visko. Yra kažkokia pusiausvyra. Aš dėl tavęs negaliu atiduoti abiejų rankų, bet galiu vieną. Kairę.
- O kaip susipažinote su režisieriumi Xavi Molia, kuriam tai buvo pirmasis ilgametražis filmas?
- Jis man atsiuntė scenarijų paštu. Na, tiesą sakant, perdavė per kirpėją. Jis mano, kad tai nekokia reklama jam – perduoti man scenarijų per kirpėją. Aš neva pamanysiu, kad tai kvailas filmas. Bet jis žinojo, kad kirpėja vėliau su manimi susitiks ir ji vienintelė gali man jį perduoti. Taip gavau scenarijų ir man patiko nuotrauka ant viršelio su jūros pakrantės vaizdu. Perskaičiau ir pagalvojau – kaip įdomu. Paskambinau jam ir jis pasakė, kad tai trumpas dešimties dienų filmas. Dešimties dienų, sakau, oho.
Mes jį nufilmavome ir taip prasidėjo mūsų bendravimas. Jis yra jaunas rašytojas, labai talentingas, man labai patinka jo knygos. Bet tuo metu apie jį nebuvau girdėjusi. Nuostabūs gyvenimo siurprizai.
- Kas buvo didesnis autoritetas filmavimo aikštelėje – jūs, kaip prodiuserė ir pagrindinio vaidmens atlikėja, ar jis?
- Ne, ne aš. Taip jau yra, kai aš filmuojuosi, visiškai atsiduodu aktorės vaidmeniui. Aikštelėje aš niekada nebūnu prodiuserė. Jei, pavyzdžiui, kas nors iš komandos sako: „Kodėl jis taip daro?“, aš atsakau: „Tai ne tavo filmas, o jo, tegul jis daro, kas jam patinka“. Turi pasitikėti. Taigi filmuojant aš tik stengiuosi įsigilinti į savo vaidmenį ir klausyti nurodymų. Vėliau montažinėje mes leidomės į didelius mūšius.
- Pristatydama „Aštuonis bandymus atsitiesti“ Vilniuje, čia praleidote visą savaitgalį. Kaip jums patiko viešnagė?
- Aš norėjau pabūti ilgiau. Esu labai sužavėta jūsų miesto. Lietuviai turi tokią savybę, kurį prancūziškai vadina „pudeure“. Tai reiškia, kad su jumis nėra lengva bendrauti ir jūs išlaikote atstumą. Bandote būti pagarbūs. Labai tylūs – turi pats prie jūsų prieiti. Norėjau jus suprasti, o dabar esu labai sujaudinta.
Nuėjau į Genocido aukų muziejų. Maniau, kad apžiūrėsiu per valandą, bet prabuvau tris ir po to negalėjau pajudėti. Bandžiau suprasti šitos vietos istoriją – kad tam tikra prasme karas čia pasibaigė tik 1991-aisiais. Nežinau, kodėl Prancūzijoje mes nekalbame apie Baltijos šalių istoriją mokykloje. Tiesiog sako – ai, čia Sovietų Sąjunga. Man buvo labai svarbu suprasti šiuos dalykus. O dabar nenoriu taip greitai išvažiuoti. Man labai patinka šitas miestas, žmonės šalti, bet mieli, ir yra kažkas, kas verčia norėti čia pabūti ilgiau nei dvi dienas.
Taigi aš sugrįšiu. Girdėjau, kad Kaune vyksta džiazo festivalis ir į jį atvyksta Bobby McFerrinas. Tai puikus amerikiečių džiazo muzikantas, daro nuostabius dalykus savo burna. Pagalvojau, kad tai puikus pretekstas atvažiuoti, o tada pakeliausiu ir po visą šalį. Taigi grįšiu gegužės pradžioje.