Net D.Grybauskaitė, kuri, iškart vos tik laimėjusi rinkimus, Baltarusijos prezidento buvo įtraukta į viešai paskelbtą geriausių draugų sąrašą, šalia tokių figūrų kaip Venesuelos prezidentas ir kitų, andai ES ambasadoriams kalbėjo atsargiau.
Kaip žinoma, išplatinti galima bet kokią nesąmonę, vis tiek atsiras, kas patikės. Šįkart, regis, apeliuojama į neįtikėtiną žmonių atminties trumpumą, ir tokie kažkieno lūkesčiai nori nenori pasiteisina.
Tačiau leisiu sau priminti, jog ne kas kitas, o būtent A.Lukašenka ne taip seniai buvo pats didžiausias bendros unitarinės slavų valstybės, turėjusiosios sujungti Baltarusiją ir Rusiją į vieną kumštį, steigimo iniciatorius. Aišku, ne panslavizmo idėjų vedamas A.Lukašenka kaip įgeltas lakstė iš derybų į derybas, o, be jokios abejonės, įkvėptas įsitikinimo, jog tokios sąjunginės valstybės vadovo postas ar sostas turėtų priklausyti jam, Aliaksandrui L.
Jau senai esu pastebėjęs, jog Baltarusijos diktatorius jo paties engiamą šalį traktuoja kaip pernelyg mažą jo didingiems užmojams, kaip pernelyg ankštą pastotę savo imperatoriškam stotui. Neabejoju, jog neatsitiktinai po kurio laiko, žlugus minėtiems projektams, Lietuvoje pasirodė straipsnių, skelbiančių, jog kaip tik A.Lukašenkos stotas labiausiai atitinka įsivaizdavimą apie tai, koks turėtų būti žmogus, pratęsiantis LDK didžiojo kunigaikščio valdymo tradicijas. Prisiminkime su kokiu įkarščiu kažkuriuo momentu Baltarusijoje buvo pradėtas LDK kultūros paminklų restauravimo vajus.
Sunku ar ne yra patikėti, jog tokios mintys galėjo būti mezgamos, o gal ir toliau tebeaudžiamos A.Lukašenkos svitoje, tačiau leiskite pastebėti, jog tirono aplinkoje laikui bėgant sveiko proto atsargos visai sunyksta.
Kalbantiems apie A.Lukašenką kaip apie nacionalinį didvyrį (labai piktą, bet labai nacionalinį) dar priminsiu, jog būtent A.Lukašenka yra pareiškęs, kad, palyginti su rusų ir anglų kalbomis, baltarusių kalba yra visiškai neperspektyvi. Taip paniekinamai kalbėti apie baltarusių kalbą, tiesą sakant, nedrįsdavo net komunistinės bonzos tais laikais, kai rusinimas buvo imperijos oficialiosios politikos pirmaeilė užduotis.
Krenta į akis dar vienas momentas, t. y. paistalais apie A.Lukašenką kaip kaimyninės šalies nepriklausomybės garantą Lietuvoje visų pirma yra linkę patikėti tie, kurie bando įpiršti naujojo pragmatizmo užsienio politikoje doktriną, siekdami neva daug šiltesnių, labiau subalansuotų santykių ne tik su Baltarusija, bet dar labiau su Rusija.
Jeigu privalome palaikyti pagarbius santykius su A.Lukašenka, nežiūrint išpuolusių išbandymų, vardan to, jog Baltarusiją nepatektų į Rusijos nagus, ar tai reiškia, jog privalome draugauti su Rusija vien tik dėl to, jog didžioji kaimynė neatitektų A.Lukašenkai? Skamba absurdiškai? Tačiau šis retorinis klausimas yra užrašytas kaip ano teiginio apie “A.Lukašenką – garantą” išbandymo loginiu testu rezultatas.
Po garsiai nuskambėjusio E.Lukaso interviu apie D.Grybauskaitės prolukašenkinę politiką, JAV analitikas V.Sokoras konferencijoje Trakuose pareiškė, jog apmąstant tolesnius santykius su Baltarusija net ir po pastarųjų įvykių negalima remtis vien tik humanitariniu požiūriu, esą reikia peržengti sentimentalumo slenkstį ir į viską žiūrėti dalykiškai. Tada pirmą kartą išplėtotu pavidalu buvo paaiškinta, jog A.Lukašenka yra Baltarusijos nepriklausomybės garantas.
Norisi tikėti, jog Lietuvos žmonės vis dėlto nėra tokie naivūs kaip to savo ruožtu tikisi kai kurie propagandistai. Labai gerai ir mums žinomi tie seni triukai, kai sovietinei Rusijai svarbios nuomonės buvo išsakomos neva objektyvių, demokratinėje Vakarų spaudoje dirbančių žurnalistų lūpomis.
Tačiau, kaip atrodo, šis atvejis yra dar subtilesnis. Po E.Lukaso, Lietuvoje gerbiamo žmogaus pasisakymo, reikėjo atkirčio, jeigu ir ne tokio solidaus kaip žinomo pasaulyje žurnalisto bylojimas, tai bent iš tolo kažko panašaus. Ar amerikiečių analitikas buvo paprašytas? Galimas daiktas, tačiau – nebūtinai.
Daug svarbiau pastebėti būtent tai, jog, labai tikėtina, kad tokie paaiškinimai atsiranda kaip anksčiau minėtų D.Grybauskaitės žodžių prasminio fono dešifravimas. Tarkime, tokiu būdu dar kartą siekiama tautai paaiškinti žodžius, į kuriuos tauta neva iš karto „neįsikirto“.
Užgimsta tokia neaiškios prigimties politinė hermeneutika, kažkokia proautoritarinė retorika, kai bandoma įtikinti, jog apgailėtinos sentencijos neva nėra tokios apgailėtinos, kaip kažkam iš pradžių pasirodė, kai toliau plėtojama liapsusų logika, bandoma įsigilinti į beprasmybės prasmę.
Sakau tiesiai, būtent tokie paaiškinimai yra bent man labiausiai keliantys nerimą, galbūt net gąsdinantys pastarųjų savaičių įvykiai ir nerimo jie atneša ne mažiau nei šalyje išplitęs nedarbas, skurdas, nesibaigianti emigracija, korupcija, kosminės kainos už šildymą, kitos bėdos.
Ką reiškia ,,humanitarinis požiūris“ V.Sokoro lūpose ir mūsų gyvenimo kontekste, kaip suprasti galimą ,,technokratinio požiūrio“ priešpriešą?
Tiesą sakant, jeigu būčiau baigęs technikos mokslus – įsižeisčiau dėl tokių paaiškinimų, nes čia suponuojama neteisinga išvada, jog vadinamasis technokratas yra abejingas kito kančiai žmogus ir jam nerūpi tiesa. Ar humanitaras yra kažkas panašaus į vegetarą, kuriam, kaip sakoma, supykina širdį, stebint kaip mėsininkas manipuliuoja žmonių kūnais ir laužo likimus?
Besipiktindami dėl Baltarusijos milicijos ir KGB išpuolių prieš opoziciją, drauge neužmirkime, jog tokiuose ekscesuose stebime labiausiai civilizuotą, bemaž parodomąją režimo pusę. Kus kas mažiau civilizuota pusė – be žinios pradingę, išgaravę dienos šviesoje oponentai, didžiausią pavojų kėlę politiniai priešininkai. Ar tokia yra stabilumo kaina?
Jeigu taip, tai stabilumas yra kraupesnis dalykas nei stichinė nelaimė, kažkas baisiau už žemės drebėjimą ir ugnikalnių išsiveržimą. Tačiau galbūt kaltas čia ne stabilumas, o mūsų vaizduotės debilumas - nesugebėjimas pajusti realios dalykų padėties.
Kyla dar tokia labai bjauri mintis, jog kai kurie Lietuvos politikos „žvaigždūnai“ paprasčiausiai simpatizuoja Baltarusijos diktatoriui. Taigi neturime garantijų, jog iš kelionių po Baltarusiją ir bendravimo su diktatoriumi mūsų politinio elito pažibos nepersiims valdžios įtvirtinimo bet kokiomis, tiek civilizuotomis, tiek necivilizuotomis, priemonėmis įpročiais.
Pasitikėti tų žmonių morale būtų pernelyg naivu, nes ne vienas iš jų, šiandien daug ką lemiantis ir galintis, dar taip neseniai be jokių skrupulų aukštino savosios aplinkos žmogų, kaltinamą dėl įvykdytos žmogžudystės; kaip atrodo, visus juos tada vienijo supratimas, kad nudaigotas oponentas - geras rezultatas. Galima pasakyti, jog toks ir yra lukašenkinis požiūris į reikalo esmę - dalykinis požiūris, be didesnių sentimentų.
Kaip atrodo, yra rimtas pagrindas nuogąstauti, jog įžengėme į labai pavojingą, galbūt patį pavojingiausią laikotarpį nuo pat Sausio 13-osios. Valdžia telkiama vienose rankose, ypač svarbiau pastebėti, jog beveik jau neliko skirtingų valdžių atsvaros viena kitai. Galima guostis nebent tik tokiu posakiu: nėra ko nusiminti, rytoj bus dar blogiau
Kai D.Grybauskaitė sako apie VSD, jog anksčiau ši institucija buvo ,,valstybė valstybėje“ , bent aš tai suprantu taip, jog institucija savo kompetencijos ribose kadaise dirbo valstybės naudai, o dabar atėjo laikas keisti perspektyvas – pradėti tarnauti ir demonstruoti savo lojalumą išimtinai tik Poniai prezidentei. Valstybė – tai aš, Dalia I, Saulė – taip būtų galima įgarsinti šiandienos politinį kontekstą Lietuvoje. Ištariame gražų lietuvišką vardą, tikimės kažkokios šviesos, tačiau bent jau aš visomis savo kūno poromis jaučiu geliantį pavėsio šaltį ir užslinkusį tirštą rūką.
Kaip dirba šiandien Lietuvoje slaptosios tarnybos, dauguma mūsų nežino, nes tos tarnybos yra slaptos. Tačiau nesunku pastebėti tai, kuo po visų reorganizacijų ir vadovų pakeitimo pavirto Generalinė prokuratūra. Šios institucijos veikla didele dalimi yra vieša, visiems matoma ir šiandien verčianti raudonuoti.
Sunku atsikratyti įspūdžio, jog Generalinei prokuratūrai svarbiausiu įstatymu jau yra šalies vadovės kaprizai, įsivaizdavimai, perdėti nuogąstavimai ar net prasidedantys regėjimai, kaip antai CŽV kalėjimai.
Jeigu prokuratūra skrupulingai gintų įstatymo viršenybę, neabejotina, jog sarkastiškai būtų vadinama ,,valstybe valstybėje“, žiauriai būtų puolama, užsiundoma, tačiau, regis, šioje institucijoje palaipsniui įsivyrauja jau kita, o būtent rūmų tarnybos dvasia, apsidraudėlio išmintis, kamenjurkerio garbės supratimas. Taigi nedidelė paslaptis, jog Lietuvoje prokuratūrą pagaliau pavyko pastatyti į tą pačią vietą, kurioje jau nuo seno tupi atitinkamos institucijos Rusijoje, o taip pat Baltarusijoje.
Gal tai ir yra stojančių sutemų pradžia?