Jauna savanorė žavi užmoju padėti varguoliams

Daugiau nei dešimtmetį dirbusi Kaune įsikūrusiame „Carito“ globojamame centre, į kurį rinkdavosi problemų turintys vaikai, J.Venskienė šia veikla panoro užsiimti ir gimtajame Biržų krašte.

Išėjusi dekretinių atostogų ir vaiko auginti grįžusi pas Biržų rajone, Klausučių kaime, gyvenančius tėvus, jauna moteris pradėjo dairytis, kur galėtų panaudoti savo patirtį. Religingai biržietei norėjosi vaikus mokyti ir dorai, katalikiškai gyventi.

Biržuose atidaryti katalikiškos krypties vaiko dienos centrą nebuvo jokios prasmės: mieste jau veikė net 5 įvairūs centrai, į kuriuos po pamokų renkasi vaikai.

Energinga moteris pradėjo dairytis į kaimyninius rajonus. Būtent Pasvalyje ji rado tuščią nišą: šiame mieste nebuvo nė vieno vaiko užimtumo centro.

J.Venskienė parašė projektą, kuris netrukus buvo patvirtintas: vaiko dienos centras iš Europos Sąjungos gavo finansavimą 3 metams.

Tik vieno iš tėvų auginamus ar vargingai gyvenančius vaikus po savo sparnu priglausti sutiko bažnyčia. Šalia maldos namų esančiame pastate, buvusioje špitolėje, veiklai buvo paskirti trys kambarėliai. Į užsiėmimus susirenka per 30 mokyklinio amžiaus vaikų. Net daugumą baldų savanorė atsivežė iš savo tėvų namų.

„Patys vaikai nebenori šlaistytis gatvėmis, todėl kone kiekvieną dieną sulaukiame naujokų. Mokiniai čia paruošia pamokas, bendrauja su bendraamžiais. Nesitikėjome, kad jų tiek daug susirinks. Kad mažiukai netrukdytų vyresniesiems, planuojame juos suskirstyti grupėmis“, – sakė savanore dirbanti Jurgita.

Pasvalio vaiko dienos centro lankytojai pasiskirstę pareigomis. Atėję jie turi patys prisinešti malkų ir užsikurti iš metalo padarytą krosnį, išeidami susitvarkyti patalpas. Nors nėra kompiuterio, o žaidimų turi nedaug, mažieji pasvaliečiai išties noriai lanko centrą.

11-metis Matas paskirtas ūkvedžiu, jis prižiūri tvarką. Berniukas pirmas ateina į centrą ir paskutinis jį palieka, todėl dažniausiai jam tenka ir kūriko pareigos.

Ketvirtokas džiaugiasi, kad per tris Pasvalio vaiko dienos centro veiklos mėnesius pagerėjo jo pažymiai, anksčiau namuose Matas dažnai pamiršdavo paruošti pamokas.

Berniukas prisipažino, kad jam įdomiausia su auklėtoja žaisti loginius žaidimus bei klausytis muzikos. Suaugusią moterį jis vadina vardu – jam ji tikra bičiulė.

„Su vaikais man paprasta ir lengva bendrauti, to jau seniai išmokau. Labai skiriasi didmiesčio ir nedidelio rajono centro vaikų problemos. Kaune paaugliai įklimpę į narkotikų, prostitucijos liūną, čia iškyla tik nedidelių bendravimo problemų“, – tvirtino pašnekovė.

Biržietė Pasvalyje įdiegė dar vieną naujovę: organizuoja maisto banko akcijas. Jų metu savanorės paraginti gimnazistai prekybos centruose iš gyventojų rinko negendančius maisto produktus to paties centro vaikams.

Pasvalyje nėra akciją remiančio prekybos centro, todėl kiekvieną ketvirtadienį maisto produktus savanorė veža iš Biržų. Skanėstų sulaukia ne tik centro lankytojai, bet ir jų namiškiai. Vaikai džiaugiasi, kad į namus jie kartais parneša net po tortą.

Praėjusią savaitę savanorė iš Panevėžio grįžo beveik su tona pomidorų. Juos pasvaliečiams skyrė dienos centrą remiantis prekybos centras. „Iš jo darbuotojo sulaukiau skambučio, kad mums padovanos vaisių ir daržovių. Manęs paprašė atvykti su kuo didesne mašina.

Pasiėmusi tėvų mikroautobusą, nuvažiavau į Panevėžį. Ten man teko susikrauti 900 kilogramų pomidorų. Jais apdalinome ne tik centro vaikus, bet ir senelių namus bei Joniškėlio „Carito“ valgyklą“, – pasakojo J.Venskienė.

Nors Biržų krašto ūkininkų Ramutės ir Vytauto Rožėnų dukra niekada nejautė nepritekliaus šeimoje, jai kitų žmonių bėdos nėra svetimos. Viena augusi ir labai vaikus mylinti Jurgita, dar besimokydama dešimtoje klasėje, tvirtai apsisprendė, kad užaugusi dirbs socialine darbuotoja ir padės mažiau džiaugsmo patiriantiems vaikams.

Jurgita be vargo įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Merginai dar studijuojant trečiame kurse pavyko įgyvendinti savo svajonę: ji įsidarbino Kauno „Carito“ vaiko dienos centre.

Pradėjusi dirbti, ji gaudavo per 300 litų atlyginimą. Studentei tai buvo dideli pinigai, nors, prisipažino, tą patį atlyginimą ji išleisdavusi tiems patiems centro vaikams. Pareiginga praktikante vadovybė pasitikėjo, jai netrukus pasiūlė įsidarbinti ir savarankiškai padirbėti su problemiškais paaugliais.

Universitete įgijusi magistro diplomą, biržietė net neieškojo geriau apmokamo darbo.

Į labdaringą veiklą mergina įtraukė ir savo tėvus. Mokinių vasaros atostogų metu Jurgita su savo auklėtiniais traukdavo stovyklauti. Kad būtų pigiau ir gražesnė gamta, ji globotinius veždavosi į gimtąjį Biržų kraštą.

„Stovyklai skirtų pinigų daug neturėdavome, tai taupydavome kiekvieną litą. Iš Biržų su mašinomis išsikviesdavau visus artimuosius, kad nugabentų vaikus į nuošalioje vietoje, ant Nemunėlio upės kranto, stovinčią „Dauguvietynės“ kaimo turizmo sodybą. Kol stovyklaudavome, tėvai mums veždavo maisto“, – pasakojo J.Venskienė.

Moteriai dabar juokinga prisiminti, kaip „ant asfalto“ augę vaikai nepažindavo miško uogų.

Kartą biržietė su „miesčioniukais“ išsiruošė į mišką rinkti žemuogių. Pradėjus uogauti, vienas berniukas sušuko: „Neišskinkit visų vynuogių!“ Kitas jam atkirto, kad renka ne vynuoges, o alyvuoges.

Dabar aktyvistė irgi neišsiverčia be tėvų pagalbos. Ji neturi nuosavo automobilio, tad iš saviškių arba draugų skolinasi mašiną atvažiuoti į Pasvalį. Kol savanorė dirba su svetimais vaikais, jos vienerių metų dukrą Gretą prižiūri mama.

J.Venskienės vyras Aušrys dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Ilgi išsiskyrimai jai padėjo apsispręsti palikti didmiestį, moteris grįžo gyventi į Biržus, arčiau tėvų bei draugų.

Gimtajame krašte savanorė įsijungė ir į jai dar neišbandytą veiklą: globoja sergančius žmones. Trys darbuotojos ligonius lanko namuose. Jei reikia, moterys ne tik nuperka maisto, paruošia pietus, bet ir suleidžia vaistus, masažuoja.

Jurgita neslėpė, kad šis projektas Biržuose įgyvendinamas vangiai. Nemokamomis paslaugomis naudojasi tik 11 sergančiųjų.

„Ne visi pagalbos reikalingi žmonės žino apie neseniai pradėtą mūsų projektą. Kai kurie biržiečiai dar kuklinasi naudotis nemokamomis paslaugomis“, – teigė pašnekovė.

J.Venskienė neslėpė, kad rašydama projektus dėl finansavimo tikisi užsitikrinti sau darbo vietą, kai baigsis vaiko priežiūros atostogos. Ji nori dirbti tik mėgstamą darbą.