Rusų sąjunga įsigeidė paminklais Vilniuje pagerbti okupantus carą Petrą
bei generolą M.Kutuzovą, dar aktorių S.Bodrovą, kurio herojai filmuose
šaltakraujiškai žudo „kaukazietiškos tautybės“ asmenis, ir matriošką.
„Matrioška iš tų laikų yra kiekviename namelyje. Jei dar gyvenote
Sovietų Sąjungoje, čia kaip simbolis toks gražus, jaukus“, - lyg niekur
nieko tuoj po Sausio 13-osios drėbtelėjo kažkoks iš L.Breženevo laikų
atitirpdytas meno ir istorijos „ekspertas“ V.Gorelčenka.
Bet jei jau taip - jei Rusų sąjunga nebebijo viešai tyčiotis iš
Lietuvos istorijos ir jos žmonių kančių taip, kaip jos pirmtakė
„Jedinstvo“, tai gal eikim dar toliau?
Ar ne jaukesnis, labiau tinkantis pažeminti Vilnių maskolių valdymo
simbolis yra šimtasiūlė (fufaika)? Tai kodėl paminklas ne “fufaikai”?
Aš balsuoju už šimtasiūlę! Joks dizaineris nesukūrė ir nesukurs nieko
panašaus į šį Gulago simbolį, kuriuo masiškai buvo aprengti lietuvių
poetai, profesoriai, mokytojai, ūkininkai, kunigai ir karininkai.
Akmens anglims šachtose kasti, mišką taigoje kirsti. Ir tik 25 metams.
Šalia tiktų skulptūrinė kompozicija jaukiai „šapkai ušankai“ (lapinei kepurei)
ir kerziniam batui (ne tokiam jaukiam). Kam dar, sekant Rusų sąjunga,
galima pastatyti paminklą Vilniuje?
Paminklas Raudonosios armijos pulkininko žmonai, po karo į operą
išsipusčiusiai su iš raudonarmiečių išprievartautos vokietės pavogtais
šilkiniais apatiniais. Kur nors šalia paminklo tenorui K.Petrauskui.
Jauki vaizdinė priemonė mokytis istorijos kompiuterinei kartai.
Tiktų ir paminklas darbadieniui. Iki antrosios bolševikų okupacijos
lietuviams negirdėtai apmokėjimo formai, kuria 15 metų buvo
apgaudinėjami į kolchozus suvaryti darbštūs ūkininkai.
Jaukus paminklas, tiems, kurie gyveno SSRS! Primenantis, kad už
vergovei prilygstantį darbą iki pat XX a. septintojo dešimtmečio
pradžios buvo skaičiuojami darbadieniai, už kuriuos metų pabaigoje
kolchozo nariui parodydavo riebią špygą ir penkis miežio grūdus?
Darbadienis, kaip ir masinės ūkininkų deportacijos į Sibirą, įjungė
galingą išcentrinę sodybų tuštėjimo meto jėgą Lietuvoje.
Puikus būtų paminklas ir kukurūzų sodinimui kvadratiniu lizdiniu būdu.
Pabandyk, be tokio paminklo, dabar jaukiai paaiškinti, ką turėjo galvoje
Kremliaus vadas N.Chruščiovas, įsakęs vietoj rugių ir kviečių Lietuvos
laukus apsėti kukurūzais?
O koks jaukus išeitų paminklas dvigalviui carinės Rusijos ir sovietų
imperijos dievui - blatui ir kyšiui (vziatkai), nuo kurių per 21 metus
niekaip negalime atpratinti savo valdininkų ir politikų.
Tiesiog bendruomeniškumo simbolis būtų paminklas eilei prie bananų,
apelsinų ar žieminių batų, kuriuos ką tik „išmetė“. Arba skulptūra
šalia „gourmet“ parduotuvėlės, vaizduojanti karininką „išvaduotoją“, 1940
m. birželį šluojantį buržuazinės Lietuvos parduotuvės lentynas ir
siunčiantį pašto dėželėmis šį nematytą gėrį į „valstiečių ir darbininkų rojų“.
Paminklas sovietiniam kokybės ženklui, žymėjusiam niekalą. Šalia kurios nors
buvusios „pašto dėžutės“. Kitas variantas - paminklas „garbės lentai“ („doska
pačiota“). Statyti ten pat.
Galėtų būti ir paminklas Petkai su Čapajevu - populiariausiems
sovietmečio „rojaus“ anekdotų herojams.
Pagaliau, jei jau paminklo verta matrioška, tai paminklas „graždankai“ -
Rusijos caro valdžios 40 metų bandytam mums primesti raštui kirilica –
privalomas. Niekas taip gerai neįkūnys pusantro šimto metų
trukusios Lietuvos rusinimo politikos, kaip knyga, atbelsta graždanka.
O ar netiktų paminklas V.Uspaskichui su gitara pirtyje? Kaip sovietinės
rusų liaudies pagalbos „specialistais“ draugiškai lietuvių liaudžiai
1940-1990 metais jaukus simbolis. Ar vis dėlto geriau majorui J.Borisovui?
Daug kam Vilniuje būtų galima pastatyti paminklą. Jei tik leistume iš
savęs tyčiotis Kremliaus tėvynainių „soborų“ dalyviams, kurie lyg pagal
komandą ant šakių ėmė kelti gausų Rusijos ir raudonųjų carų absurdų,
kvailysčių bei nusikaltimų „kultūrinį“ palikimą.
Bet gal geriau vis dėlto nestatykime tokių paminklų. Ir ne todėl, kad tai neoriginalu,
nes paminklai tiek Romanovų dinastijos, tiek raudonųjų carams bei
generolams jau pakankamai ilgai teršė Lietuvos miestų aikštes.
Kaip atrodytų, jei taip kokia su protu susipykusi Maskvos lietuvių
grupelė pareikštų, jog Maskvos paminklai yra mėšlas, todėl jie iki
vasaros čia pastatys paminklą Rusijos sostinę kažkada okupavusiam mūsų
karvedžiui Chodkevičiui, V.Landsbergiui ir pasakos tinginiui Jemeliai,
kuris, šios grupės supratimu, „jaukiai simbolizuoja tuos laikus, kai
gyvenome Sovietų Sąjungoje“.
Bet kuris sveiko proto nepraradęs lietuvis pasakytų, jog šitaip tyčiotis
negalima net iš buvusios blogio imperijos, kurios teisių perėmėja pasiskelbė
Rusija. Nes tai - ir pasityčiojimas iš rusų tautinių jausmų.
Todėl, kad ir kaip dabartinė Lietuvos valdžia lįstų į užpakalį Rytų
carams, vis dėlto čia laisva Lietuva, o ne kažkoks „severo zapadnyj
kraj“, kurio ilgėdamiesi bei jausdami vėjo pasikeitimą S.Daukanto
aikštėje, visokie gorelčenkos skubiai bando iš naujo įpiršti mums savo
stabus.
Taigi gal mes patys Lietuvoje, nesiskirstydami pagal tautybes taip,
kaip tai daro politinė Rusų sąjunga (šiaip jau tautinės partijos yra nonsensas
civilizuotame pasaulyje), nuspręsime, kam statyti paminklus.
O “draugams” iš Rusų sąjungos, kurie per 21 laisvės metų taip ir nesugebėjo rasti
ryšio su Lietuva, taigi, matyt, ir nebesugebės tapatintis su jos istorija
ir kultūra, derėtų priminti: melstis savo buvusiems carams galima ir
Grūto parke, ir prie ant Žaliojo tilto stovinčio okupanto kerzinio bato,
ir įsirengus namų altorėlį su carais ir matrioškomis.
Lietuva - ne Rusija, o laisva Europos šalis. Į kalėjimą už tai jūsų
niekas nepasodins ir bananais nepavaišins, kaip Maskvoje kad tvatina net
buvusį vicepremjerą ar pasaulio šachmatų čempioną.
Melskitės savo carinei-sovietinei praeičiai, kiek širdis geidžia, tik
būkite tokie geri - neprimetinėkite daugiau mums savo tikėjimo taip, kaip
okupantai maskoliai buvo įpratę per amžius. Kokias norime dabar, tokias
dainas ir dainuojame.