Lenkams pavardė su „w“ turi atstoti nerašomą pasuose tautybę, lietuviai, puikiai šitai suvokdami, jokiu būdu su tuo nesutinka. Abi pusės laikėsi skirtingos taktikos – lenkai sėkmingai „dirbo“ tarptautiniu lygmeniu, išnaudodami ES struktūras, lietuviai gi ilgą laiką valstietiškai gudravo, tempdami nerišlių pažadų gumą, kol Konstitucinis teismas nepadėjo taško, ir tik tada ryžosi pasiprašyti ES užtarimo.
Tuo tarpu dalykai yra visai kitokio masto. Tiesiog atėjo laikas naujam šių dviejų išties istoriškai artimų tautų, surištų likiminiais ryšiais, santykių etapui.
Virgilijus Čepaitis šitai taikliai įvardijo madingu „perkrovimo“ terminu.
Kas gi yra „perkrovimas“? Tai reiškia pradėti vėl iš pradžių, bet atsiremiant į jau įsibūtinusias realijas, neklimpstant į tą patį ciklą, sūkį ratu keičiant sūkiu spirale. Sąlygos sėkmingai pažangai – sąžiningumas, abipusė pagarba, neužmirštant savigarbos, atsakomybė prieš istoriją ir tautos bei valstybės ateitį.
Prisiminkime neseną istoriją – Lietuvos ir Lenkijos sutarties pasirašymą (1994 04 26). Tada buvo atsisakyta istorinės dalies, kurios labiausiai pageidavo Lietuva, reikalaudama pasmerkti Suvalkų sutarties sulaužymą ir Vilniaus krašto užgrobimą, ko Lenkija visaip vengė.
Lietuvai nusileidus, buvo pasiektas kompromisas, gudragalviškai ar išdavikiškai – žiūrint kaip žiūrėsi - įvardintas kaip „palikime istoriją istorikams“.
Strateginiu atžvilgiu tai buvo teisinga – svarbiausia tuo metu buvo parodyti ES ir NATO, į kur dar reikėjo patekti, kad fasadinė santykių pusė yra „o‘key“. Dar svarbiau buvo nenudžiuginti Kremliaus geopolitikų, slaptosios eurazijinės doktrinos adeptų, tokių kaip Duginas ir panašių, laikančių Lietuvos-Lenkijos katalikiškąjį barjerą pagrindine kliūtimi rusiškajai ekspansijai į Vakarus.
Terminu „fasadinė“ nenorima pasakyti, kad nebūta nuoširdumo iš vienos ir iš kitos pusės. Lietuvoje šis jausmas gimė dėka popiežiaus Jono Pauliaus II, išties švento ir išmintingo žmogaus, lietuvių mylimo ne mažiau (ir gal net natūraliau, be perversijų) nei Lenkijoje. Lenkijoje gi – dėka nuoširdaus solidarumo su Lietuva jai tragiškomis 1991-jų sausio dienomis. Tačiau nuo tokių esminių žmogaus egzistencijų kaip istorija nepabėgsi – anuo metu atidėtas, šis svarbiausias santykių tarp tautų dėmuo – istorija - vėl kvėpuoja į nugarą.
Atėjo laikas vėl sugrižti prie Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijos, bet jau naujais pagrindais – be nuolatinės atodairos į Rytus ir Vakarus, į politines realijas ar gudravimus, sąžiningai ir iki galo. Būtinai iki galo ir būtinai sąžiningai, nemeluojant sau ir oponentui, nelaikant akmens užantyje ar klastos sielos užkampiuose, ištariant garsiai tai, ko iki šiol vengta sakyti, atmetant visus politkorektiškumus, bet nepasiduodant priešiškumui ir negatyvioms emocijoms. Sąlygos tam yra – padėtis pakankamai stabili, abi šalys palyginti sėkmingai įsibūtino tarp naujų kaimynų, žvaliai kopia iš įvairių krizių.
Vis aštrėja būtinybė kartu laikytis ne tik prieš senąsias, iš rytų grėsmes, bet ir prieš naująsias, ateinančias, deja, iš vakarų, iš aptingusios ir nudrungnėjusios Europos, kur vis labiau įžūlėja tai, ką krikščionys vadina antikristu.
Tačiau, kad šitai įvyktų, būtina yra mentalinė operacija, gan skausminga - bet tik iš pradžių, kol neprasidės gijimas. Lietuva turi pradėti pirmoji. Kodėl?
...tinai Lietúva
per amžius búva
taip saka mūsų seneliái...
Ogi todėl, kad lietuvio omėje Lietuva yra anksčiau ir pirmiau nei Lenkija. Šitas teiginys gali šokiruoti, bet toks ir yra jo tikslas – operacija juk ir yra šokas bei sukrėtimas. Be abejo, tai yra mitas. Jis, aišku, turi mokslinį pagrindą, bet lietuviškoje savimonėje jis egzistuoja ne kaip akademinė duotybė, bet mito pavidalu. Iš anksto reikia susitarti, kad bus kalbama iš pozicijų, kurias įprasta įvardinti tautinėmis, atmetant tas, kurios įvardijamos liberaliomis ar politiškai korektiškomis.
Pastarąsias būtina keisti ne tik todėl, kad jos visiškai neturi atramos tautoje, ir yra skleidžiamos tik labai specifiniuose akademiniuose sluoksniuose, kurių skalė – nuo užslėptos „litwomanofobijos“ ir „žečpospolitofilijos“ iki įtakos agento retorikos, ir yra labiau būdingos vilniečiams ar suvilnėjusiems.
Be abejo, pažiūrų spektras yra būtinas demokratijai, bet netoleruotina, kai viena kryptis – šiuo atveju aukščiau įvardintoji, tampa vyraujančia tarp akademinių įstaigų ir į valdžios biudžetą įjunkusių mas media. Blogiausia, kad šitai iškreipia tikrąją dalykų padėtį, sudaro iliuziją, kad šitokios pažiūros yra vyraujančios. Iš esmės šios liberalijos tėra mandagybės, išorinė terapija, tik blausinanti tikrą vaizdą. Antra, jos nutrina skirtybes, pakeisdamos jas tolerancija bei kitomis bendrybėmis, tegul ir teiktinomis, bet metodo prasme nieko neduodančiomis ir niekur nevedančiomis, veikiančiomis nebent kaip placebas – netikras vaistas. Todėl abi pusės, tiek lietuvių, tiek lenkų turi rasti ryžto vyriškam ir tiesiam pokalbiui, kai nevyniojama į vatą.
Dar vienas įvadinis teiginys – lietuviai lenkus pažįsta geriau, nei lenkai - lietuvius.
Abi pusės turi mitų, bet lenkų mitai lietuvių atžvilgiu klaidesni. Pavyzdžiui, dėl kalbos – tik nedaugelis lenkų žino, kas iš esmės yra lietuvių kalba, arba, kas dar svarbiau, kas yra lietuvių kalba lietuviui. Naujosios, XX a. Lietuvos savimonė buvo apšvitinta – prisiminkime Kudirką - susivokus, kad kalbama seniausia iš gyvų esančių Indoeuropos kalbų, kad prarasti kalbą reiškia galų gale prarasti savastį, vidujai mirti – juo labiau, kad šitai patvirtino LDK diduomenės drama, virtusi elementaria išdavyste jau nebe savimonės, o ištikimybės valstybei lygmenyje.
Tad ką gi reiškia – Lietuva pirmiau nei Lenkija?
a) Lietuviai (aisčiai, baltai) yra archajiškesnis etnosas nei slavai. Aisčiai, lietuvių protėviai, yra vienas sėsliausių etnosų Europoje. Aisčiai jau buvo, slavų dar nebuvo. Baltai nuo neatmenamų laikų gyveno savo giriose, nuo Elbės iki Volgos-Okos santakos - o slavai radosi tik po Kristaus.
b) Slavų kalbos radosi iš pakraštinių baltų tarmių (V. Toporovas), o lenkų kalba apskritai yra vėlyva.
c) Nemaža dalis dabartinės Lenkijos – buvusios baltų žemės. Tai senoji Prūsija, Galindija, Jotvingija – Narevo, Bugo, Priegliaus baseinai, Vyslos žemupys, Mozūrų ežerynas. Visų šių vandenų hidronimija yra išimtinai baltiška.
Iš čia – kalbos ir genetinių šaknų svarba lietuviškajai savimonei, žymiai svarbesnė nei istorijos.
Kalba lietuviui yra daugiau negu kalba, jo gyvenamas kraštas – daugiau negu tėvynė, kuri jam yra ir rojaus provaizdis. Lietuvį lietuviu daro kraujas ir kalba, lenką gi – istorija ir literatūra. Tačiau kraujas ir kalba yra seniau nei istorija ir literatūra.
Tokie yra pamatiniai teiginiai, kuriuos lietuviškoji pusė prašo įsidėmėti – nebūtinai priimti - prieš pradedant dialogą. Jų nesupratus ar juos ignoruojant pokalbis nevyks.
Praleisime ištisą santykių tarp lietuvių ir lenkų epochą – LDK, ir eisime tiesiog prie naujųjų laikų, nes to reikalauja dabartis. LDK, jos didybė ir gėdingas, dabarties lietuvio akimis, žlugimas, šios tragedijos pasekmė – mentalinė šizofrenija, kurią nusako sakinys “gente lituanus, natione polonus” – visa tai reikalauja laiko ir energijos.
Šis laikotarpis sklidinas painiavos ir rifų, todėl atidėtinas ateičiai. Galima susilaukti prieštaros, kad jis pakankamai nagrinėtas. Taip, bet senu pagrindu. Naujasis gi reikalauja perkrovimo.
***
Taigi, naujieji laikai, XX amžius. Nuo ko reikėtų pradėti? Gali pasirodyti keista, bet siūloma pradėti ne nuo Vilniaus temos. Šia tema pakankamai kautasi dar nuo Basanavičiaus laikų, ir ką nors naujo čia sunku pasakyti. Grįžkime į pradžią – “perkrovimas” turi prasidėti nuo temų, iki šiol vengiamų liesti ar blokuotų politkorektiškumo.
Pirmasis pradėjo Virgilijus Čepaitis – jis, kaip profesionalus vertėjas, atkreipė dėmesį, kad lenkai, rašydami apie Lietuvą, vartoja „na Litwie“, panašiai kaip „na Podlasiu“, o, pavyzdžiui, apie Prancūziją ar Vokietiją rašoma „ v Francii“, „v Niemcach“ ir pan. – tai yra Lietuva traktuojama kaip Lenkijos dalis (1). Atgimimo ir vėlesniu laikotarpiu šito buvo vengiama, dabar gi vėl prie to grįžtama.
Tuo tarpu Lietuva tebesilaiko politkorektiškumo, bent jau ten, kur reguliavimas įmanomas. Štai faktai - neseniai sausyje šventėme eilines Klaipėdos sukilimo metines. Įsidėmėtina, kad ne tik wikipediniame, bet ir rimtų enciklopedijų lygmenyje kodiniai žodžiai, vartojami šia proga Nepriklausomos Lietuvos spaudoje , iki šiol yra Versalio sutartis, Antantė, prancūzmetis, Vokietija, Sovietų Rusija, Ambasadorių konferencija, Tautų lyga, Freištatas ir nei žodžio apie Lenkiją.
Antai lietuviškame wiki-variante nerasime net tokio žodžio – Lenkija, lenkai, o politkorektiškoji istoriografija atkakliai gromuliuoja tik sukilimo legitimumo temą. Jų oponentai, daugiausia tautininkai, atsikirtinėja tautų apsisprendimo teise bei Šapokos įtvirtinta lietuvninkų sukilimo koncepcija. Tad siūlome tarpusavio santykių terapiją pradėti kad ir nuo Klaipėdos sukilimo bei Lenkijos vaidmens šiuose įvykiuose.
Klaipėdos sukilimas ir Lenkija.
„Sukilimo“ termino kritikai ietis laužė be reikalo – Klaipėdos atvadavimas iš tiesų buvo gerai suplanuota ir neblogai atlikta, su minimaliais nuostoliais karinė operacija, ir taip ją reikia ir vadinti.
Be abejo, šis sumanymas buvo atremtas į istorinius ir etnografinius duomenis, bet tais laikais lemiamą vaidmenį vaidino ne jie, o vamzdžių ir amunicijos kiekis. Į juridinio pobūdžio priekaištus, kad tai – tarptautinės teisės laužymas, atsakymas būtų - „taip, bet ne tuometinės tarptautinės praktikos“.
Į kitą, moralinio pobūdžio priekaištą – kaipgi tada su Želigovskio akcijos smerkimu? – atsakymas būtų logiškai paprastas – Lietuvai Vilnius buvo nelygstamai, gyvybiškai svarbesnis nei Lenkijai, nes reikalas lietė valstybės gyvybingumą, jos egzistenciją apskritai, o Lenkijai jis tebuvo vienas iš Kresų, tegul ir susietas su kultūriniais-religiniais- mentaliniais sentimentais. Šią Kauno Lietuvos, „Kowienskos Litwos“, kaip pašaipiai ją vadino lenkų spauda, akciją galima traktuoti kaip tam tikrą pasionarinės energetikos, jaunos valstiečių valstybės sukauptos per Nepriklausomybės kovas, perviršio pliūpsnį, liudijantį jos dinamizmą ir drąsą bei instinktyvią nuovoką, kad gresia pavojaus valstybės gyvybei. Pažvelkime į senas nuotraukas – šalia patyrusių, pirmo pasaulinio ugnį ir varinius vamzdžius perėjusius ūsuotų veteranų – dar visai vaikėzai. Šitas karo pragaruos užgrūdintų, sugebėjusių iš sibirų prasiveržti į gimtuosius kraštus karių ir jaunų, Vaižganto ir Maironio, knygnešių bei Valančiaus blaivystės sąjūdžio išugdytų „jaunalietuvių“ lydinys, ši pasionarios liepsnos užgrūdinta bronza buvo nenugalima.
Paskaičiuokime – blaivybės sąjūdžio XIX a. šeštajame-septintajame dešimtmetyje, vienintelio tokio Europoje (airiškasis nepavyko) dėka išaugo blaivi karta, kurios sūnūs subrendo, pasiekė šauktinio amžiaus kaip tik per Nepriklausomybės kovas. Tai jie, apie 1900-sius gimę bernai ir buvo tas slaptas ginklas, jėga, kuri sugebėjo atkurti valstybę ir ją apginti, kai vyresniųjų kartų savimonėj netgi Lietuvos vardas buvo beveik išnykęs.
Būta ir tais laikas nuostolių – per 1905-jų revoliuciją prisibuntavoję turėjo bėgti amerikosna, kur dauguma jų be pėdsakų pranyko Pensilvanijos kasyklose ar Čikagos skerdyklose, buvo įsukti ir paskandinti kriminalinio pasaulio, bet sveikasis branduolys liko ir surado Lietuvoje, tėvynėje, gyvenimo prasmę.
Nepriklausomoje Lietuvoje apie 60 000 savanorių, bežemių ir mažažemių, gavo žemės, nors daugeliui jų užteko „pusantro ant dviejų metrų“:
Kareivis kariavo
už tėvynę savo
ir užsitarnavo
sau lantalį grabo
juodas kryžius
baltas kapas
razrašytas vardas jo.
Dar po trisdešimties su viršum metų jie ar jų sūnūs vėl ėmė ginklą į rankas – tie patys, neužgyvenę didelių turtų, o kai kurie ir išvaržyti – bet vėl ėjo „už tėvynę,
už Lietuvą“. Tarp jų nedaug buvo „buožių“ ir generolų - tai buvo tas pats kontingentas, tie patys kaimo bernai, kaip ir tada, amžiaus pradžioje...
***
Klaipėdą vaduojant žuvo:
- leitenantas Viktoras Burokevičius
- kapitonas Eduardas Noreika
- eilinis Jonas Petkus
- eilinis Jonas Simonavičius
- eilinis Povilas Trinkūnas
- eilinis Adolfas Viliūnas
- Karo mokyklos kariūnas Vincas Stašelis
- Milicijos mokyklos kursantas Vincas Vilkas
- šaulys Algirdas Jesaitis
- šaulys Flioras Lukšys
- šaulys Jonas Pleškys
- šaulys Antanas Ubavičius
Prisiminkime šiuos vyrus, kai švęsime Jūros šventę ar gėrėsimės saulėlydžiu nuo Nerijos kopų.
***
Bet grįžkime prie sukilimo ir priežasčių, į jį atvedusių. Įklimpę į pseudoproblemą – pažeista buvo tarptautinė teisė ar ne – Vilniaus ir Klaipėdos istorikai užmiršo kontekstą. O jis buvo toks – kaip tik tada, 1923-siais, galutinai paaiškėjo, kad Vilniaus lietuviams nematyt, ir kad šitas jų skaudulys – ilgam.
Visos taikios, diplomatinės priemonės – Ambasadorių konferencija, Tautų sąjunga, buvo išbandytos, o rezultatas buvo lygus nuliui. Būta ir tragikomiškų pastangų – anuo metu visi žinojo garsų avantiūristą Gabrį Paršaitį, kuris buvo dvigubas (Vokietijos ir Prancūzijos) agentas ir tuo pat metu, laisvalaikiu nuo šių „pareigų“ Lietuvos patriotas.
Taigi toksai savotiškas anų laikų Butkevičius, žinodamas, kad to meto politika daroma aristokratų salonuose, tokiuose kaip žymaus pianisto bei valstybės vyro Ignaco Paderewskio, bandė patekti į juos pasidirbdinęs vizitinių kortelių su užrašu “Gabrys Paršaitis, markizas de Garliava“.
Jauna valstiečių ir jų per vargus išsimokslinusių atžalų sukurta valstybė atsidūrė spąstuose, grasinusiuose ją užsmaugti. Netekta istorinės sostinės su gabalu gyvo kūno – Vilniaus krašto (pažvelkime į žemėlapį, kur Seinų-Suvalkų kraštas atrodo tarsi iškrimstas iš Lietuvos sienos natūralios linijos). Negana to, iškilo grėsmė netekti vienintelio jūros uosto ir Nemuno žemupio.
Prisimenant, kad tuo metu upių transportas buvo nelygstamai svarbesnis, visa tai grėsė ne tik politine, bet ir ekonomine smaugtimi jaunai valstybei, dar tik besimokančiai stovėti ant savo kojų. Išgelbėti galėjo tik ryžtas, pasionari ir rizikinga akcija, tačiau atlikta suvokiant pasekmes – tiek teigiamas, tiek neigiamas. Kad tai nebuvo avantiūra, rodo paruošiamieji darbai – vėlgi ne itin viešintini, ne tie, kuriais galima girtis, bet be kurių politika iki šiol negali apseiti. Pvz., 1922m. rugpjūtyje Martyno Jankaus vardu buvo nupirktas laikraštis Memelgau Zeitung, ligi tol agitavęs už „freištatą“, o po finansinio virsmo, be abejo, tapęs prolietuvišku...
Tarp kitko, šią akciją, be kurios neturėtume nei Klaipėdos nei nerijos su visomis jos grožybėmis, finansavo daugiausia JAV lietuviai - Antanas Yvas (Ivaškevičius) ir A.Martus. Pastarasis paaukojo ne tik pinigus, bet ir gyvybę – dalyvaudamas sukilime, persišaldė ir mirė.
Ne tik lenkams, bet ir tai lietuviškosios visuomenės daliai, kuri tenkinasi vadovėliniu lygmeniu, Vilniaus klausimas yra surištas su Lenkija, o Klaipėdos – su Vokietija – taigi, jiems gal bus netikėta išgirsti, kad Klaipėdos byloje pirmu smuiku grojo anaiptol ne Vokietija. Jau 1919m. Taikos konferencijoje lenkų delegacijos pirmininkas Dmowskis įteikė projektą Lenkijos vakarinių sienų klausimu, kur buvo siūloma Nemuno žemupyje gyvenančius lietuvius sujungti su Lietuva, bet su sąlyga, kad Lietuva bus sujungta su Lenkija, o iki šios unijos, naujųjų laikų Liublino, Klaipėdą turėtų kontroliuoti sąjungininkai.
Kiek vėliau Lenkijos premjeras Ignacas Paderewskis pokalbyje su Anglijos premjeru LLoydu George’u teigė, kad Klaipėdos reikalais rūpinasi Lietuva, bet „Klaipėda brangi ir Lenkijai [...]. Klaipėda Lietuvai yra būtina, bet taip pat reikalinga ir Lenkijai“, ir, be abejo, Lietuvos ateitis yra jos sujungimas su Lenkija. Savotiškai įdomus šio menininko ir politiko liudijimas, beveik nereikalaujantis komentaro, nebent tokio – „tu turi sijoną, panele Lietuva, jis tau būtinas, bet taip pat patinka ir man. Junkis su manimi, tada galėsi nešioti savo sijoną, antraip liksi be jo...“.
Šitam pritarė ir Antantė, o labiausiai sena Lenkijos globėja Prancūzija, kuri Klaipėdą naudojo kaip svertą spaudžiant Lietuvą jungtis su Lenkija. Beje, 1922m. Ambasadorių konferencijoje lenkų delegacijos sudėtyje dalyvavo tuometis Lenkijos valstybės viršininkas Jozefas Pilsudskis ir URM tuo metu vadovavęs Gabrielius Narutowiczius - abu Žemaitijos bajorai.
Pastarasis reikalavo Lietuvai neduoti Klaipėdos, paliekant ją „freištatu“ (kaip žinia, Gabrielius Narutowiczius yra buvęs – trumpai, nes buvo nužudytas – Lenkijos prezidentu; jis yra Vasario 16-sios signataro Stanislovo Narutavičiaus brolis; štai kam prisireikia „w“ – kad galėtume identifikuoti brolių tautybes...).
Dar daugiau – Lietuvos dvarininkai, gyvenę emigracijoje, spaudė Lenkijos užsienio reikalų ministrą Skrzyńskį, idant Lenkija panaudotų savo kariuomenę prieš Lietuvą (2). Kad Lenkija buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą dėl Klaipėdos, rodo toks faktas – Sovietų Rusija, siekdama savo tikslų, buvo prieš Klaipėdos pavertimą freištatu – 1922 m. užsienio reikalų ministras G.Čičerinas netgi pasiuntė notą sąjungininkams. Dar daugiau, paaiškėjus Lenkijos ketinimams spręsti klausimą jėga, buvo pradėta koncentruoti Rusijos kariuomenė Minsko srityje (3).
Reikalas nesibaigė ketinimais – lietuviai įžengė į Klaipėdą sausio 15-ąją, о jau sausio 16-osios anksti ryte į uostą įplaukė lenkų karo laivas “Komendant Pilsudski”; tačiau šaukštai buvo po pietų, nes Klaipėda jau buvo lietuvių rankose. Įsidėmėtina, kad lenkų laivas dviem dienom aplenkė Antantės siųstą eskadrą - anglų kreiserį „Kaledonija“, du prancūzų torpedinius laivus „Alžyras“ bei „Senegalas“ ir kreiserį „Volteras“, kuriais buvo atgabenti desantiniai daliniai.
Taigi apibendrinkime – jeigu pretenzijas į Vilniaus kraštą Lenkija grindė istorinėmis pretenzijomis ir tuo, kad reikia ginti tautiečius, tai siekis užvaldyti Klaipėdos kraštą, kurį su Lenkija niekas nesiejo, buvo pagrįstas atviru imperiniu cinizmu.
Lietuviai šitai įsidėmėjo ilgam.
***
P.S. Lenkija - daugeliu atžvilgių simpatiška ir artima Lietuvai ir lietuviams šalis - savo romantizmu ir katalikybe, giliu istoriškumo jausmu. Kai grįžti iš užsienių, už Varšuvos pasijunti beveik kaip namuose – jaukūs miesteliai, o už jų tie patys saulėlydžiai, vakarinis rūkas ant pievų, šilto pieno kvapas, o rudenį ir žiemą – liūdni lygumų toliai, gluosniai pakelėse.
Aplankę, pavyzdžiui, etnografinį muziejų po atviru dangumi Novogróde prie Lomžos, vadinamąjį „skansen kurpiowski“, lietuviai pasijunta tokioje žiloje baltiškoje senovėje, kurią ir Lietuvoj sunku rasti – tie patys žirgeliai ant stogų, tas pats medžio ir romõs pasaulis...
Tačiau lietuviams atrodo, kad ši nacija serga giliai paslėptu, slepiamu ir nuo savęs nepilnavertiškumu, nuo kurio gelbstisi perdėtu „ambitność“, hipertrofuotu „polskość“, tiesmuku ir blogai slepiamu siekiu susigražinti „kresus“ , katalikybės esmę iškreipiančia „polska wiara“, ir šitaip tampa jiems juokingi bei atstumiantys.
Ryškus tokio mentalinio ligonio pavyzdys lietuviams, beje, yra jų tautietis, grynakraujis žemaičių bajoras Juozas Pilsudskis, kilęs iš Pilsūdų bažnytkaimio. Be abejo, tuo serga ne visi lenkai, kaip ir ne visi lietuviai yra vien chamai ir „nemėlynkraujai“.
Tačiau šitai lietuvių akyse kenkia Lenkijai labiau, nei visos okupacijos kartu sudėjus. Čia ir slypi lenkų santykio su lietuviškumu, su “Litwa – ojcyzna moja” mįslė, o kartu ir mentalinė prieštara. Lenkams Lietuva yra savotiška pirmapradė, rojinė „oikumena“, pavyzdžiui, tokia kaip Liauda („polski raj znajduje się na Litwie“ – Jan Blonski).
Tačiau šią prieštarą tik jie patys gali išsiaiškinti, visų pirma - sau. Bet kokia konfrontacija, grubi invazija į savimonės slėpinius tik atitolina, tik aitrina tarpusavio santykius – tame tarpe ir tarpvalstybinius.