Užtat šįkart buvo skubiai sušauktas pasitarimas, po kurio premjeras A.Kubilius sugebėjo išlementi, kad sąskaitos turi būti išsamesnės, tačiau galimybių jas sumažinti nei jis, nei kas nors iš ministrų esą neturi.
Ar tam reikėjo posėdžiauti, kad po to skėsčiotum rankomis?
O gal šuo pakastas visai kitur: bent jau sostinės gyventojai kartu su mokėjimo pranešimais gavo ir šilumos tiekėjų prierašą, kad šildymo kainą nustato valdžia.
A.Kubilius piktinasi – esą tai netiesa. Nejaugi? Juk viršutines kainų ribas nubrėžia Kainų ir energetikos kontrolės komisija. O kiek gyventojams teks mokėti iš tiesų – sprendžia savivaldybė. Kad ir kaip žiūrėsi, tiek viena, tiek kita institucija – valstybinė, o ne privati.
Žinoma, apskaičiavimus savivaldybių klerkams pateikia šilumininkai. Ar jie visuomet teisingi – kitas reikalas.
Tas pat ir dėl kainų nustatymo metodikos: abejotina, ar bent dešimtadalis savivaldybių tarybų narių nagrinėja įvairiausių formulių primargintus puslapius. Tam reikėtų nemenko išsilavinimo.
Bet juk ir tas formules sudarė valstybės išlaikomi biurokratai. Tie patys, kurių vadovai net nesiteikė pasiderėti su dujas tiekiančiu „Gazprom”, – gal galima gauti nuolaidų ir mums, ne tik latviams su estais.
Ar tokia sumaištimi nesinaudoja šilumos tiekėjai?
Labai tikėtina. Tik kas sudarė jiems šiltnamio sąlygas? Žinoma, valdžia.
Todėl ir į premjero pagrūmojimus, kad sąskaitos turi būti išsamesnės, šilumininkai ramiai atsako: reikės – ir bus.
O kas sumokės už papildomai išspausdintus kelis puslapius? Žinoma, gyventojai.