Pasak V. Butkevičienės, ūkininko darbai vos išsitenka 24 valandų paroje. Šiuo metu fermoje laikomi 283 galvijai, iš jų 104 melžiamos karvės. Visa galvijų banda yra Lietuvos juodmargių veislės, kontroliuojama. Pajamų ūkiui atneša ne tik pienas, bet ir mėsa, veislinės telyčios, buliukai. Gamybos ciklas prasideda nuo lauko, kurį būtina deramai prižiūrėti, laiku patręšti, įdirbti.
Be visaverčių pašarų galvijai nebus sveiki ir produktyvūs. Veislininkystė – tarsi ne tik ūkininko, bet ir valstybės interesas – baigiama išbalansuoti. Vieša paslaptis, jog ne tik smulkių, bet ir gana nemažų Sūduvos krašto pieno ūkių savininkai atsisako dirbtinio galvijų apsėklinimo „importine“ neaiškios kilmės produkcija ir patys augina veislinius bulius. „Ūkininko patarėjas“ yra aprašęs ne vieną istoriją, kaip veislininkystės įmonės lenktyniauja siūlydamos „šiaudelius“ su pigia bulių sperma, paimta prieš keletą ar net keliolika metų.
V. Butkevičienė prisiminė kartą nuvežusi į laboratoriją ištirti „šiaudelio“ turinį: spermos gyvybingumas neviršijo 20 proc. „O ką kalbėti apie tuos karvių laikytojus, kurie nemoka skaityti, kas parašyta sėklinimo indelyje, neskiria galvijų veislių“? – retoriškai klausia V. Butkevičienė. Jos pačios ūkyje yra pasitaikę atvejų, kai karvė atvesdavo veršelį – tikrą mutantą, nors abiejų tėvų kilmės dokumentai rodydavo visai ką kita. Gal suklydo lietuviai - sėklos vežėjai, gal vokiečiai – sėklos tiekėjai.
Valstybė iki šiol gana griežtai kontroliavo pažangius prekinius pieno ūkius. V. Butkevičienė periodiškai turi teikti duomenis Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, Gyvulių produktyvumo kontrolės įmonei, Valstybinei gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybai, Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui, Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijai ir t. t.
Praėjusių metų pabaigoje iš Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro gautoje „išklotinėje“ ūkio savininkė V. Butkevičienė perskaitė, kiek jos ūkyje yra kontroliuojamų karvių, telyčių, koks jų produktyvumas nuo kontrolės metų pradžios, koks pirmaveršių karvių produktyvumas, koks apsiveršiavimo amžius, kokia sėklinimo eiga, reprodukcijos analizė, kiek kurį mėnesį sėklinta karvių, telyčių, kiek nesėklinta karvių po apsiveršiavimo praėjus 46-90 dienų, 90-120 dienų, 121 dienai ir daugiau. Tačiau šį mėnesį V. Butkevičienė apstulbo iš ŽŪIKVC gavusi mikroskopiniu šriftu parašytą informaciją, kurioje tebuvo keli duomenys: karvės kodas, veislės kodas, piendavių metinis produktyvumas, veršiavimosi data ir paskutinio sėklinimo laikas. „Dėl tokių ataskaitų ūkininkams kils didžiulių problemų“, - įsitikinusi V. Butkevičienė. Dabar veislinės bandos savininkas privalo vartyti sėklinimo dokumentus, kad ateityje karvės atvesta telyčia nebūtų apsėklinta tos pačios linijos buliaus sperma. Gerai, jeigu ūkininkas – gyvulininkystės specialistas, o jeigu tik išklausęs „žaliojo diplomo“ kursus, tuomet suvis liūdesys.
- Kartais susidaro įspūdis, jog Briuseliui Lietuva reikalinga kaip nedirbamų laukų kraštas, be juose žolę rupšnojančių galvijų, - svarsto V. Butkevičienė. Antai prieš savaitę vienas Veiverių seniūnijos ūkininkas grįžo iš Vokietijos, kur bendravo su kolegomis, dalijosi laukų tręšimo patirtimi. Vos tik jis išvažiavo į savo laukus su mėšlo kratytuvu, tuoj prisistatė aplinkosaugininkai, grasindami šimtatūkstantinėmis baudomis.
Iš Vilniaus plūstantys valdžios nurodymai kiekvieną ūkininką varo į neviltį. Daugiametę žemės ūkio specialistės patirtį turinti V. Butkevičienė vardija „europinius“ pavalkus mūsų agrariniam sektoriui. Pavyzdžiui, visi pieno ūkiai iki 2012 m. privalės įsirengti mėšlides. Tik nežinia, kur reikės dėti organinę trąšą. Anksčiau hektarui kukurūzų ūkininkas pylė 40-50 t mėšlo, sulaukdavo puikaus derliaus. Dabar bus leidžiama (pagal mūsų valdininkų skelbiamą mistinį ES reglamentą) tik 4 t. Be to, 100 ha ir 500 sąlyginių galvijų ūkiams bus privalomos rengti tręšimo programos, savo kaštais laboratorijose tirti dirvoje esantį azotą, fosforą, apie visa tai informuojant kontroliuojančias valstybės įstaigas.
Gerą dešimtmetį V. Butkevičienės pieno ūkį lanko įvairios komisijos, čia rengiami seminarai, ūkininkų mokymai. Ūkio sėkme stebėjosi ne vienas Seimo narys, žemės ūkio ministras. Visiems patiko gražiai laikomi, ne vienos parodos medalį pelnę galvijai, rūpestingi ūkininkai, vaišingi šeimininkai. Tik kada ūkininkui atsiranda rūpesčių, jis paliekamas vienas. Pavyzdžiui, į ūkį atvažiavę galvijų supirkėjai elektroninėmis svarstyklėmis pasvėrė bulių – 300 kg lengvesnis nei buvo tvarte. Įmitusi telyčia taip pat ant svarstyklių „suliesėjo“ net 200 kg. Ūkio šeimininkė kreipėsi į Prienų r. savivaldybės Žemės ūkio skyrių, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, Žemės ūkio ministeriją. Visur ūkininkei atsakė – valstybė neturi galių reguliuoti pardavėjo ir pirkėjo santykių. Apie „išmintingas“ svarstykles – nė žodžio.
Nūnai atsirado nuo ŽŪM atsiskyrusi tarnyba (UAB „Gyvulių produktyvumo kontrolė“), kuri tikrins pieno matuoklius, šaldytuvus. Už 4 t pieno talpos „kalibravimą“ iš ūkininko kišenės iškris apie 2 tūkst. Lt. Ir tokių „tarnybų“ ant ūkininko galvos tik daugėja.
„Dirbame patys, pasitelkiame savo šeimos narius, kaimynus, - kalba V. Butkevičienė, - tik valstybei atrodome kliuvinys. Ar ilgam užteksime kantrybės?“