Filosofas N.Kardelis: „Lietuvoje daugiau tamsos, nei šviesos”

Kas ta saulė, kurios šaukiamės Valstybės himno žodžiais ir niekaip neprisišaukiame? O gal tamsa nėra kažkas ypatingai blogo?

- Tamsos apibrėžčių yra daug, bet verta pasigilinti į kelis aspektus. Visų pirma, tamsa yra šviesos nebuvimas. Tai negatyvi apibrėžtis. Bet tamsa neturėtų būti įsivaizduojama kaip grynasis Niekas.

Žvelgiant iš fizikos požiūrio taško, tamsūs paviršiai yra tie, kurie kaip tik sugeria visą šviesą, visus fotonus. Pavyzdžiui, jeigu mes matome kokį nors spalvotą paviršių, jį matome kaip tam tikros spalvos dėl to, kad jis sugeria visų dažnių šviesą, išskyrus tą, kokios spalvos tas paviršius atrodo. Pavyzdžiui, jeigu jis yra raudonas, tai jis atspindi raudoną šviesą. Akinamai baltas paviršius atspindi visą šviesą. Juodas sugeria visą šviesą.

Šį fizikinį požiūrio tašką susiejus su filosofiniu, tamsą, arba tai, kas yra tamsos telkinys, galime traktuoti kaip tai, kas kaupia šviesą. Čia atsiskleidžia labai įdomus dialektinis paradoksas. Atrodytų, kad tamsą reikėtų suvokti kaip Nieką, kaip nebūtį, kaip tai, kas negali būti niekaip pozityviai įvardinta. Bet kita vertus, tai yra kažkas, kas kaupia energiją, kas kaupia šviesą.

- Atsigręžę į įvairias pasaulio filosofines tradicijas matome, kad tamsa arba tai, kas juoda, nebūtinai suvokiama kaip chaoso, mirties, nebūties atitikmuo. Tarkime, japonų kultūroje juoda spalva kaip tik yra gyvybės, pilnatvės spalva, nes juoda spalva siejasi su tamsia dirva. Tamsi dirva yra derlinga dirva, kuri teikia gyvybę, derlių. O balta spalva, kuri paprastai mūsų vakarietiškoje tradicijoje yra įsivaizduojama kaip būties reprezentantas, gali būti siejama su pabalusiais kaulais.

Yra pasaulyje kultūrų, kur balta spalva simbolizuoja mirtį. Tamsa, juoda spalva daugelyje kultūrų kaip tik reiškia energiją, gyvybę, pilnatvę. Simbolinės spalvų sampratos yra kultūriškai reliatyvios. Tamsa nebūtinai turi būti įsivaizduojama kaip chaoso, nebūties, Niekio išraiška.

Taip pat įvairiose tradicijose, tiek Rytų, tiek Vakarų, tamsa gali būti siejama ir su kitokiu vidinės patirties modusu. Pavyzdžiui, senovės graikų homerinėje poetinėje tradicijoje atimta akių šviesa, negebėjimas matyti išorinio pasaulio šviesos verčia žmogų atsigręžti į vidų, rasti kažkokį kitą šviesos šaltinį.

Taigi, tamsa galėtų būti skaidoma į išorinę tamsą ir vidinę. Lygiai taip pat ir šviesa. Kai išorėje tamsa, tada žmogus gali kaip tik mėginti atsigręžti į tai, kas yra jo viduje, rasti vidinę šviesą. Neretai gebėjimas kurti poeziją kaip tik siejamas su iškritimu iš įprasto gyvenimo ritmo. Kai tu nematai tos „tikros“ tikrovės, arba išorinio pasaulio, tu atsigręži į vaizduotės pasaulį ir atrandi kitus pasaulius savyje pačiame.

Yra atvejų, kai pati šviesa įsivaizduojama dvejopai: kaip šviesi šviesa ir tamsi šviesa. Pavyzdžiui, žydų kabalistinėje tradicijoje yra juodos šviesos ir juodos saulės vaizdinys.

O pačioje filosofijoje tiesioginių mąstymų apie tamsą nėra labai daug. Nebent fenomenologinėje tradicijoje, kur įvairios žmogiškosios patirtys gali būti siejamos su spalva, garsu, arba su tyla kaip garso nebuvimu, ir su tamsa kaip šviesos nebuvimu. O tradicinė vakarų metafizika labai smarkiai orientuota į būtį - tai, kas stabilu, tikroviška ir vienaip ar kitaip koreliuoja su šviesa.

Pavyzdžiui, Platono „Valstybėje“ saulė yra simbolinis gėrio idėjos atitikmuo. Saulės analogija pasitelkiama kaip tai, kas vaizdžiai gali išreikšti nematomą gėrio idėją. Taigi, graikiškoji tradicija labiau svarsto apie tai, kas aktyvu, būtiška, šviesu, ir tai, kas labiau sietina su vyriškuoju pradu.

Moteriškasis pradas suvokiamas kaip inertiškas, potenciškas, galimybinis ir tradicinėje Vakarų metafizikoje tam daug vietos nėra skiriama.

- Taip. Kinų tradicijoje taip pat yra tie du pradai, kurie gražiai pavaizduojami simboliniame skritulyje, perskirtame banga. Viena banga juoda, kita balta. Ta, kuri juoda, yra In, tamsusis, moteriškas pradas, o balta banga – Jan, šviesusis, vyriškas pradas. Bet juose yra mažesni skrituliukai, kurie reiškia šitų pradų persipynimą. Juodoje bangoje yra baltas skrituliukas, ir priešingai. Tai reiškia, kad šviesiajame prade yra tamsos elementas, ir priešingai. Kaip ir graikų metafizikoje, taip ir kinų mitologinėje tradicijoje apie šviesą kalbama kaip apie vyriškąjį pradą, o tamsą – kaip moteriškąjį, ir vyriškasis suvokiamas kaip aktyvus, o moteriškasis – kaip pasyvus pradas. Bet kartu kalbama apie jų persipynimą.

Vis dėlto pabrėžiama, kad tamsa yra pirmapradis elementas, kuris yra pirmesnis už šviesą. Tamsa suvokiama kaip didžiausia galimybinė tikrovės gelmė, iš kurios viskas kyla. Netiesiogiai ta pati mintis iš esmės yra skelbiama ir Vakaruose. Pavyzdžiui, kai sakoma, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko.

Pats Dievas suvokiamas kaip aktyvus elementas, kaip šviesa. Bet jeigu atsiribotume nuo Dievo ir kalbėtume tik apie sukurtąjį pasaulį, tai pasakymas, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko reiškia, kad sukūrė ne iš kažko. Tas Niekas, nebūtis, tamsa gali būti suprantama kaip visų galimybių terpė, fundamentalesnė už bet kokią konkrečią formą.

- Taip, tik visa bėda ta, kad mes paprastai tamsą įsivaizduojame kaip kažkokį konkretų pavidalą. Tarkim, užmerkiame akis ir matome juodą spalvą – taigi, mes vis tiek matome kažką. O čia reikėtų žvelgti dar fundamentaliau, abstrahuotis ir nuo tos juodos spalvos. Tai būtų nesąmoninga būsena, anapus bet kokios patirties, bet kokios formos, netgi juodos spalvos.

Jeigu kalbėtume apie pačią pamatiškiausią tamsą, nebūtį arba Niekį, tai turėtų būti tokia tamsa, kuri anapus vardo, anapus formos. Bet kai vartojame žodžius „nebūtis“ ar „Niekis“, vis vien kažkokios simbolinės reprezentacijos iškyla prieš mūsų akis. Reikėtų atsiriboti ir nuo jų.

- Tokia gryna nesuvokiamybė anapus vardo, anapus formos. Viduramžių filosofijoje būta bandymų įsivaizduoti nebūtį ir kaip kažkokią tamsybių substanciją. Ankstyvųjų viduramžių mąstytojas Fridugizas kalba, ar ta Niekio arba nebūties substancija yra grynasis loginis Niekis, ar tai yra kažkas bent jau pusiau apčiuopiamo ir apmąstomo.

- Matyt dėl to, kad Vakarų tradicija orientuota į aktyvumą. Čia iš esmės yra graikų palikimas. Graikai su savo metafiziniu mąstymu duoda labai ryškų vektorių į tai, kas pozityvu, aktyvu, išreikšta, įforminta. Visas graikų mąstymas iš esmės yra formos mąstymas. Politinėje, visuomeninėje plotmėje vertinamas aktyvumas, iniciatyva. Ir pati laisvosios rinkos idėja nėra vien tiktai naujųjų laikų kūrinys, protestantizmo ar pramoninės revoliucijos kūrinys. Jos šaknys siekia dar graikų mąstymą

Vakarai apskritai pasisako už veržlų, aktyvų net iki pervargimo ribos gyvenimo ritmą. O Rytai – labiau už tausojantį, švelnesnį. Aišku, dabar jau Rytai irgi persiėmę Vakarų dvasia ir taip pat yra labai veržlūs ir netgi baudžiasi pačius Vakarus viršyti tais bruožais, kurie anksčiau buvo būdingi tiktai Vakarams. Bet tai jau XX-XXI amžiaus situacija. O anksčiau Rytai buvo „miegantys“ - tausojantys energiją.

Negatyvus tamsos vertinimas susijęs su nenoru pripažinti to, kas potencialu, kas neišreikšta. Graikų filosofijoje netgi miegas vertinamas negatyviai, kaip mirtis.

- Mūsų tamsaus žmogaus įvardijimas, manau, susijęs su pozityvistiniu įsivaizdavimu, kad žmogus turi būti apšviestas mokslo arba proto šviesos. Čia galima prisiminti ir F.Bacono pasakymą „Scientia est potentia“ („Pažinimas yra jėga“). Yra susiklosčiusi tam tikra ideologinė tradicija, kad mokslas, pažanga yra gerai. Tada visa, kas pažangu, pozityvu, perteikiama šviesos įvaizdžiais. Žmogus, kuris išsilavinęs, ragavęs mokslo, simboliškai suvokiamas kaip šviesus. O tas, kuris to stokoja, įsivaizduojamas kaip tamsus.

Kitas momentas gali būti siejamas netgi su scholastine filosofija. Jos teologinėje tradicijoje kalbama apie natūralią proto šviesą. Pats gebėjimas mąstyti savo protu yra suvokiamas kaip Dievo duota šviesa. Žmogus, stokojantis gebėjimo mąstyti, suvokiamas kaip neturintis tos proto šviesos, tamsus.

Dar tamsumas gali būti suvokiamas kaip moralinis defektas. Sakoma, kad tamsus žmogus yra tas, kuris nesugeba kito atjausti, jo sąžinė nešvari. Dėmės purvas taip pat koreliuoja su tamsa.

- Be abejo, tamsią. Įdomi yra Lao Dzė mintis, kad valdovas turi žmones laikyti būklėje, kai jie tenkina tik pačias fundamentaliausias, primityviausias funkcijas, savo kūno poreikius, bet ne daugiau. Iš tokių žmonių valdovas niekada nesulauks protesto. Tie žmonės gyvens tenkindamiesi mažu ir neprojektuos savo gyvenimo į kitokius horizontus. O tie, kurie nesitenkina mažu, kurie nori kažko, kas išeina už elementarių poreikių tenkinimo ribos, susiformuoja maištingesnį charakterį. Jie yra veržlūs, ekspansyvūs – sakytume, turi vakarietišką orientaciją link to, kas dvasiška, aktyvu, idealu. Tokie žmonės netveria savo kailyje, nori nuolat peržengti ribą, nori vis daugiau.

Akivaizdu, kad žmogus gali suvalgyti tam tikrą griežtai baigtinį maisto kiekį. Jam reikia konkretaus skaičiaus valandų, kad jis išsimiegotų. Yra tam tikras skaičius, kurio žmogus negali viršyti. O kalbant apie dvasinį tobulėjimą, ribų nėra, jis iš esmės begalinis. Kai žmogus išeina iš minimalaus gyvūninio režimo ir įžengia į dvasinio tobulėjimo kelią, jis pasidaro besotis. Jo horizontai ir poreikiai plečiasi, ir žmogus tampa neramus.

Kinų filosofai pastebėjo – jeigu norisi, kad pavaldiniai būtų lengvai manipuliuojami, ramūs, reikia formuoti jų sąmonėje minimalistinį gyvenimo stilių.

- Informacijos gausa savaime nieko nereiškia. Pats informacinis tinklas, vadinamas trimis dvigubomis W raidėmis - „world wide web“ - pats yra nuaustas tam tikru būdu. Tam tikri puslapiai pateikiami pirma kitų ne tik dėl to, kad jie dažniau vartojami. Yra tam tikra politika, susijusi su reklamos dalykais ir didžiuliais pelnais. Be to, pats naršymas, informacijos vartojimas šiek tiek fragmentuoja mąstymą. Procesas vyksta greitai, žmogus perlekia per daug tinklalapių, informaciją mato fragmentuotu pavidalu. Trūksta laiko susimąstyti, trūksta laiko skaityti ilgesnius tekstus. Patys tekstai pateikiami lengvai virškinamu būdu. Skaitytojas atpranta nuo darbo su tekstu, pranyksta meditatyvumas. Nors informacijos yra daugiau, trūksta laiko jos apdorojimui. Geriau būtų turėti mažiau žinių, bet jas sudėlioti į tam tikrą gerai apmąstytą sistemą.

Šiuolaikinis žmogus kaip tik dėl to baisaus gyvenimo ritmo, dėl laisvalaikio stokos neturi galimybės su informacija dirbti aktyviai. Gyvena nuolatinio reagavimo režimu – ar aš ko nors nepraleidau? Žmogus yra tarsi vejamas, ne pats yra padėties šeimininkas.

Anksčiau viskas buvo paprasčiau. Informacijos buvo mažiau, ir žmogus turėjo daugiau laiko pats mąstyti. Dabar yra nuolatinis siekis neatsilikti ar siekis, kad tau neužliptų ant kulnų. Būtent tai sužlugdo žmogaus gebėjimą pačiam inicijuoti savo mintis.

- Įsivaizduokime kreivę, panašią į kalvą. Jeigu informacijos labai mažai, žmogus, be abejo, yra tamsuolis. Iki tam tikro laiko kuo daugiau informacijos, tuo daugiau šviesos. Bet ateina tam tikras prisisotinimo taškas, ir kreivė užlūžta. Informacijos srautą didinant ir toliau, tamsos pradeda daugėti.

Žmogus yra baigtinė būtybe, jis pačios gamtos ar Dievo nepritaikytas apdoroti milžiniškas informacijos apimtis. Jis turi tenkintis tam tikru optimaliu dydžiu. Tai – universalus principas, apie kurį kalbėjo ir graikų mąstytojai. Aristotelis rašo apie literatūros kūrinį, kad jis neturi būti nei per mažas, nei per didelis. Jeigu bus per mažas – bus neįdomus, o jeigu bus per didelis – žmogaus protas nesugebės apdoroti tos informacijos. Graikai mąsto apie aukso vidurį tarp per mažo ir per didelio varianto.

Lygiai taip pat ir su informacija. Jeigu informacijos visiškai nėra, tada žmogus gyvena lyg gūdžiame miške. Nebent jo mąstymas būtų toks galingas, kad jis sugebėtų išmąstyti viską, ko jam reikia. Didinant informacijos kiekį, šviesos daugėja. Ateina prisisotinimo taškas, ir po to dar labiau didinant informacijos srautą, atsiranda sujauktis, chaosas, ir informacija virsta eksformacija. Tai A.Šliogerio terminas: informacija reiškia įforminimą, o eksformacija – išforminimą.

Kai žinių, faktų per daug – pati sistema pradeda irti iš vidaus. Kad būtų harmoninga, ji turi turėti baigtinį elementų skaičių, ir tie elementai turi derėti. Kai elementų yra per daug, baigtinis žmogaus protas su jais nesusidoroja. Pati sąmonė darosi nestabili. Čia galima kalbėti ir apie atskiro žmogaus, ir apie visuomeninę sąmonę. Atsiranda fragmentavimasis, susvetimėjimas, pusiausvyros praradimas, nuolatinis nerimas, netikrumas, egzistencinio nejaukumo jausmas, baimė, kurią egzistencialistai vadino „Angst“. Žmogus jaučiasi nevaldąs situacijos ir pasimeta. Iš čia – ir depresijos, ir savižudybių skaičiaus augimas. Tai šiuolaikinės civilizacijos ligos.

- Manyčiau, kad Lietuvoje daugiau tamsos, nei šviesos. Bet tamsą čia reikia suvokti negatyviąja prasme. Geros tamsos trūksta, o blogos yra per daug. Tai netikros, neautentiškos šviesos ir neautentiškos tamsos klausimas. Žmogus nebesugeba atskirti, kur tikri dalykai, o kur simuliakrai. Manipuliavimo technika yra įgijusi tokį mastą ir virtuoziškumą, kad netreniruotam protui nuo to atsiginti labai sunku. Jeigu žmogus yra ypatingai protingas, sugeba kritiniu protu pats įvertinti jam peršamus variantus, tada yra gerai. Bet paprastas žmogus, ne toks intelektualus ir neturintis pakankamai laiko apdoroti jam peršamus simuliakrų variantus, tiesiog yra manipuliuojamas.

- Išeitis, visų pirma, būtų sumažinti patį informacijos srautą ir grįžti prie natūralesnio gyvenimo.

- Ne. Turiu galvoje paties žmogaus atsiribojimą nuo perteklinio informacijos srauto. Žmogui reikia grįžti į sveiko proto režimą, kai informacijos mažiau, ir jis pats savo patirtį susieja su tuo, kas gyvenime yra svarbiausia. Kalbu apie žmogaus sąmoningumą. Paprasčiausias atsiribojimas – išvykti į gamtą, daugiau pabūti su šeima, mažiau žiūrėti televizorių, mažiau naršyti internete, daugiau mąstyti, ir tada dažnai viskas atsistoja į savo vietas, triukšmas praranda ardomąją galią.

Jeigu paklaustume, ar kažką galėtų padaryti valdžia – aš abejoju, ar ji ką nors galėtų padaryti, ir vargu, ar norėtų.

- Vienareikšmiško atsakymo konkrečiu klausimu negalėčiau duoti, bet bendrai - žodžio laisvės principas yra pamatinis Vakarų demokratijos principas. Tai galima lyginti su nervų sistema. Informacija, jos laisvas cirkuliavimas primena nervų sistemos funkcionavimą. Žmogus gali išgyventi be rankos, be kojos, be kai kurių kitų organų, bet jeigu neveiks nervų sistema, neveiks smegenys – nebus ir paties žmogaus. Tai pamatinis kriterijus, be kurio visuomenė negali išlikti.

Net jeigu ta informacija ir turės šiokį tokį neigiamą poveikį, truputį ar net ir stipriai sujauks kažkieno gyvenimą – tai yra ta kaina, kurią mes mokame už visuomenės nervų sistemos funkcionavimą. Jeigu mes užčiaupiame žiniasklaidą – kėsinamės į visuomenės nervų sistemą. Tokia veikla yra kaip nervų nuodai, toksinai, patys nuodingiausi iš visų nuodų. Geriau jau šiek tiek nukentėti nuo apšmeižimo ar kito šalutinio poveikio, bet tai yra kaina, kurią mes turime išmokti mokėti. Priešingu atveju tai grėstų visuotine schizofrenija arba nervų paralyžiumi. Jeigu tu prarandi informaciją, negali daryti sprendimų. O tai prilygsta susinaikinimui.

- Reikia skirti informacijos prieinamumą nuo informacijos kiekio. Viskas, ką žmonija sukaupė ir ką tebekaupia, privalo būti išsaugota, nenaikinama. Bet pats žmogus turi pasirinkti, kiek jam tos informacijos vartoti.

- Visų pirma – tėvai, mokykla ir, aišku, pats individas. Jeigu žmogus sugeba kritiškai mąstyti, jeigu turi pakankamai vidinės kultūros, jis žinos, kokią informaciją vartoti ir kiek jos vartoti. Kiek tos šviesos ir kiek tos tamsos jam reikia.

Stebėdami įvairių tipų visuomenes matome, kad egzistuoja tam tikri jų raidos etapai. Naivumo situaciją pakeičia karštligiško vartojimo – tiek prekių, tiek informacijos – laikotarpis, o po to pereinama į ekologinės homeostazės situaciją, kai įsivyrauja pusiausvyra. Vartojimas tampa kokybiškesnis. Žmogus gyvena harmoningiau su gamta, su aplinka, daugiau dėmesio skiria santykiams su kitais žmonėmis.

- Taip, ir tai reikėtų sieti su grįžimu prie to, kas geriausia tradicijoje ir prie kūrybinių galių atgaivinimo. Vakarai šiuo metu praranda gebėjimą kurti. Matome aiškią disproporciją tarp besileidžiančių žemyn Vakarų ir kylančių Rytų. Vakariečius šokiruoja tai, kad kitos civilizacijos iškyla, o jie praranda turėtas pozicijas. Bet jie prarado ne tik gebėjimą kurti, bet ir ryšį su tradicija, šaknimis, o Rytai tą išlaikė. Besivaikydami pažangos, nukirtome šaknis su pamatinėmis vertybėmis, su tuo, kas patikrinta laiko, ir pats gyvenimo stilius tapo nesveikas. Jis tampa karštligiškas, o karštligiškumas nesuderinamas su kūryba.

- Be abejo. Tamsa susijusi su energijos kaupimu. Kartais reikia pabūti meditacinėje būsenoje, suspendavus savo veržlumą, aktyvumą, agresiją. Tada kaip tas juodas kūnas tu sukaupi energiją, šviesą, ateinančią iš išorės, ir tavyje pačiame tie kūrybos daigai labiau gali išsiskleisti.