Sveiki, mano vardas Andrius Užkalnis, aš esu lietuvis, lietuvių kalbos vartotojas ir dar autorius, išleidęs tris knygas, išspausdinęs dešimtis straipsnių, prazvimbęs ausis klausytojams Lietuvos radijo laidose ir kitaip prisidedantis prie to, kas pasakyta ir parašyta lietuviškai, patinka ar nepatinka. Todėl štai dabar pasisakysiu, o jūs, nepasirašiusios ponios ir ponai iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, manęs paklausysite, nors net ir nelabai patiks jums, ką aš sakau.
Perskaičiau VLKK laišką redaktoriui (https://www.lrytas.lt/-12961246161295679781-ar-taisyklinga-kalba-n%C4%97ra-vertyb%C4%97.htm), kuriame, laikantis sovietinių įpročių ir iškvėpinus anuomečių pristovėtų kabinetų tvaiku, duotas atkirtis (nelabai ryžtingas, mekenantis ir besiteisinantis, bet apie tai vėliau) kalbininkės ir mokslininkės Loretos Vaicekauskienės duotam interviu (https://www.lrytas.lt/-12959878831295744879-kalbinink%C4%97-l-vaicekauskien%C4%97-mes-manipuliuojame-visuomene-kai-nuolat-kalbame-apie-gr%C4%97smes-lietuvi%C5%B3-kalbai.htm) apie kalbos reguliavimą ir apie tai, ką reikia ir ko nereikia reguliuoti.
Prie tos diskusijos daugiau neprisidėsiu, nes viskas pasakyta gana aiškiai - supaprastinus, ponia Loreta sako, kad reguliuojama per daug, VLKK atsako, kad reguliuojama gerai, ir kad Europoje, girdi, vyriausybės kišasi į kalbos reguliavimą vis daugiau, o jei kam nepatinka, tai tenepamiršta, kad VLKK reguliuoti kalbą „pasirinko tautos išrinkti Lietuvos politikai, priimdami Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Valstybinės kalbos įstatymą“.
Spausdintame žodyje to nematyti, bet įsiklausius galima išgirsti kone spiegiančią intonaciją, drebantį iš susijaudinimo balsą ir pakankamai bejėgišką įsiūtį, grūmojant Seimu, Konstitucija ir įstatymais kaip argumentu šiam pokalbiui.
Būdamas žmogus paprastas, rašantis populiarią menkavertę literatūrą bei komercinę publicistiką ir siekiantis pigaus populiarumo, nesiveršiu diskutuoti su mokytais žmonėmis, nes čia kompromiso pasiekta nebus, ir neatsakytas klausimas tebėra toks pat, kaip ir anksčiau - ar žmonės dėl kalbos, ar kalba - dėl žmonių?
Ar kalbos vartotojai - su visa šnekamąja kalba, laisvai įtraukiamomis ir vartojamomis svetimybėmis ir skoliniais, manipuliuojamais neparadigminiais kaitymo būdais, fonetine rašyba („šian“, „dvim“, „trim“, „ške“) - yra kalbos šeimininkai, ar jos reguliuotojai, vedantys vartotojus prie savo sugalvotų normų?
Šis mūšis dar ilgai bus be nugalėtojų, tik jau yra iškasti apkasai, nubrėžta fronto linija, ir iškeltos vėliavos.
Todėl nekalbėsiu apie ginčo esmę. Leiskit man pažvelgti į VLKK atsakymo toną - būtent Komisijos, nes neatsirado institucijoje žmogaus, nebijančio prisiimti asmeninę atsakomybę už nuomonę, kaip ją prisiėmė Loreta Vaicekauskienė.
Institucija, Seimo ir Konstitucijos įkvėpta rūpintis lietuvių kalba, bumba medine apgailėtina kalba, kaip rajono partijos komitetas prieš šeštadienio talką („subotniką“) arba koks nors „dirbančiųjų laiškas“, smerkiantis disidentą rašytoją.
Komisija „jaučia pareigą atkreipti dėmesį“ (plg. „kaip pilietis ir komunistas, negaliu tylėti“), kad, be kita ko, „reiškiamos abejonės institucijos reikalingumu“. Oi. Reiškiamos abejonės! Ar gali sąmoningas Lietuvos pilietis abejoti valstybės institucijos reikalingumu? Dieve saugok. Gal dar L.Vaicekauskienei ir mūsų vėliava bei herbas nepatinka? Loreta, kur buvote 1991 m. sausio 13 dieną?
Maloningai nurodžius, jog „Kalbos komisija sutinka, kad įvairios visuomenės grupės gali turėti savąjį prestižinės kalbos idealą“ (o juk galėjo ir nesutikti), yra primenama, kad „be norminės kalbos neįsivaizduojamas teisinės ir kitų viešųjų socialinių sistemų funkcionavimas. Netaisyklinga dokumentų kalba gali būti (ir labai dažnai tampa) teisminių ginčų priežastimi, kartais ji net gali kelti pavojų žmogaus sveikatai ir gyvybei“.
Aha, taip. Taisyklinga kalba surašyti dokumentai nėra ginčijami teismuose, ir mirčių bei ligų priežastis yra ne kas kita, kaip netinkamai paženklintas pilstukas bei kiti skanėstai - visiems žinoma, kad kaukolinį vartotojai gertų daug atsakingiau, jei ant jo etiketės būtų taisyklinga kalba surašyti visi nuodingi pagardai.
Jau girdžiu atsakant: „Komisijos nuomone, tai nėra tinkamas pavyzdys“. Čia, be kita ko, irgi citata iš teksto. Komisija, tautos suverenių galių įkvėpta, žino, Loreta, kokie pavyzdžiai yra tinkami, o kokie ne.
Man asmeniškai labai patiko apsimetimas kvaileliais ir nevisiškai suprastais geranoriais geradariais - girdi, „Kalbos komisija nėra represinė struktūra, per prievartą primetanti kalbos normas. Ji nėra atsakinga už tuos kalbos redaktorius ar kitokios kompetencijos kalbos administratorius, kurie jos patarimais vadovaujasi kaip įsakymais arba nesugeba atskirti kalbos klaidų nuo savitų minties raiškos priemonių.“
Prievartą įgyvendina ne Kalbos komisija, bet Kalbos inspekcija, kuriai taisykles sudaro pirmoji.
Kai L.Brežnevo laikais disidentus siųsdavo į psichiatrines ligonines, kompartijos politbiuro nariai irgi asmeniškai jų nerišdavo prie lovų ir nedarydavo jiems psichotropinių injekcijų, jei norite tokio gyvo palyginimo. O jau tas pasakojimas, girdi, čia patys redaktoriai stokoja žinių (arba, pasak VLKK, „kompetencijos“) ir patys sau be jokios priežasties įsivarė paranoją, tai girdėtas daug metų, tik nuo to nepasidaro panašesnis į tiesą.
Girdėjom, girdėjom, caro batiuškos norai, ketinimai ir įstatymai yra geri, tik činovnikai vietose įgyvendina netikusiai. Tas pats buvo sakoma prieš 20 metų apie komunizmą - kad idėja gera, tik statytojai netikę, tai vis išeina nevykusiai; bet pati idėja puiki ir reikalinga.
Po gana desperatiškų pavyzdėlių, kad „ir kitur taip pat“ (beje, parašius du angliškus žodžius - „Queen's English“ - sugebama viename žodyje padaryti dvi klaidas, parašant pirmąjį žodį kaip „Qweeen“, kas mums visiems subtiliai nurodo, kokiu lygiu saulėtuose VLKK kabinetuose yra žinomos užsienio kalbos, išskyrus rusų), pereinama prie linksmiausios dalies.
Nelyg garsiajame Artūro Račo tinklaraštyje, kur - be viešų skundimų valstybės institucijoms ir mikroautobusų valstybinių numerių skelbimo, jei kas autoriui nedavė bilietuko, ir skaidrių užuominų, kam vieta, o kam ne nacionalinio transliuotojo eteryje - visi nesutinkantys išvadinami dundukais (išskirtiniais atvejais - „užkalniais“), VLKK laiške pereinama prie turgaus registro - o jūs, ponia, išvis ne mokslininkė, jei taip teigiate.
Su tokiom kalbom, Loreta, jūs ne mokslui atstovaujate (kas yra mokslas, o kas ne, irgi išaiškins Komisija), jūs atstovaujate tik „visuomenės daliai“ (norėtųsi pridėti „vis dar pasitaikančiai“), kuri reiškia abejones dėl institucijos - kur ten, tiesiog Institucijos - reikalingumo.
Tokie, kaip jūs, Loreta, šiandien negerbia valdininkų ir skleidžia pseudomokslinius kliedesius, o rytoj, žiūrėk, kur buvę kur nebuvę pavadina savo kūdikius vardais, kuriuos metrikacijos skyrių tetulės patriotės laiko nelietuviškais ir ragina neregistruoti. Nepagarba valdžiai, ji kaip auglys - tik leisk piliečiui abejoti institucijos reikalingumu, negali žinoti, ko jis rytoj užsimanys savavališkai padaryti.
Tęsdamas tradiciją visus savo rašymus (arba beveik visus) baigti optimistiškai, pasakysiu štai ką. Mano širdis dainuoja ir akyse šviesiau, dar kartą perskaičius tą VLKK laišką ir supratus, kad kone pirmą kartą savo nepakeičiamumu įsitikinę kalbos biurokratai (prieš kuriuos nieko neturėčiau, jei jų siautėjimas nebūtų išlaikomas iš mano pinigų ir jei jų sprendimai nebūtų privalomi) yra priversti mikčiodami ir atatupsti trypčiodami teisintis ir bailiai ir nevykusiai aiškinti savo funkcijų būtinumą.
Kad visoje Komisijoje neatsirado nė vieno žmogaus, kuris sugebėtų tą patį atsakymą surašyti taip gražiai ir elegantiškai, kaip Loreta Vaicekauskienė, o ne pridususia valdiškos kontorėlės kalba, kaip surašė jie, parodo, kad gal ir priešas kitoje barikadų pusėje nelabai išmanus, ir pati kova ne beviltiška.