Prieš kelionę patyrė traumą
Savo malonumui žirgininkyste užsiimantis 48 metų miškininkas J.Plūčas nenorėjo viešinti būsimo savo žygio, nes nebuvo tikras, ar jam pavyks raitomis kartu su kitais raiteliais pasiekti Juodąją jūrą.
Tik dabar, kai po kelionės praėjo kone pusė metų, kai susigulėjo kelionės įspūdžiai, miškininkas sutiko papasakoti apie lietuvių žygdarbiu virtusį žygį „2000 kilometrų istorijos“.
Prieš išvykdamas į kelionę J.Plūčas nenorėjo niekam įsipareigoti, todėl neieškojo rėmėjų, galinčių finansuoti jos išlaidas. Vyras vyko savo lėšomis.
„Šis žygis man buvo rimtas iššūkis. Jau 6 metus veisiu sportinius trakėnų veislės žirgus, o joti teko ant žemaitukų. Pirmoji pažintis su šios veislės žirgais buvo skaudi.
Likus savaitei iki žygio pradžios pirmą kartą sėdau ant žemaituko. Šuoliuodamas jis pasibaidė ir vertėsi kūliais. Gyvulys visu svoriu užkrito ant manęs. Laimei, rimtai nesusižalojau, tik susitrenkiau kūną. Abejojau, ar galėsiu keliauti kartu su bendraminčiais“, – pasakojo žygeivis.
Pasvalietį prisijungti prie raitelių, užsimojusių pakartoti Vytauto Didžiojo žygį iki Juodosios jūros, pakvietė bičiulis, Pakruojo dvaro prižiūrėtojas Antanas Normantas. Iš pradžių girsūdietis nesutiko, tik iki žygio pradžios likus daugiau nei savaitei ryžosi istorinei kelionei.
Žemaitijos ordino raitelis
Miškininkas neslėpė, kad Girsūdų kaimo žmonės jo pomėgio be jokios naudos auginti žirgus nesupranta ir jį laiko balta varna. Trakėnų veislės ristūnus jis veisia savo malonumui. Kaime jau niekas nebelaiko arklių, yra tik vienas senolis, dar turintis darbinį arklį.
J.Plūčas juokėsi, kad jis, iš žemdirbių krašto kilęs aukštaitis, žygio metu tapo Žemaitijos ordino raiteliu. Bet tai ne bėda, nes, anot jo, žemaičiai – didesni istorijos puoselėtojai.
Aukštaitijoje patriotizmas dar labai nesuprantamas. Grįžęs namo miškininkas sulaukė ne vieno pažįstamo klausimo, kiek jam buvo sumokėta už dalyvavimą žygyje. Girsūdiečiui tokie klausimai kėlė tik juoką, nes jis negavo nė lito.
Dar prieš kelionę organizatoriai įspėjo, kad kiekvienam raiteliui gali tekti susimokėti po tūkstantį litų. Rinkliavos buvo atsisakyta, nes pavyko surasti rėmėjų.
Tik žygyje raitelius lydėję virėjai ir kalvis gavo atlygį. Likusieji, tarp jų ir gydytojas, keliavo už dyką. Betgi ne viskas gyvenime perkama ir parduodama.
Prireikė daug elastinio binto
Prieš kelionę J.Plūčas prisipirko daug elastinio binto, pirmojoje kelionės pusėje juo tvarstė kūną.
„Jojome nuo ankstaus ryto iki sutemų, tad nulipus nuo žirgo visą kūną maudė, tarsi sausgyslės būtų nutrūkusios“, – patirtus nepatogumus prisiminė žirgininkas.
Vyras atviravo, kad ne tik raiteliams, bet ir žirgams tik antrojoje kelionės pusėje pavyko prisiderinti prie komandinio jojimo. Raitelių kūnai priprato prie fizinio krūvio, o arkliai, tarsi nujausdami žygio pabaigą, pradėjo lėkti greičiau.
Girsūdietis jojo žemaitukų arklių augintojų asociacijos nario Vaidoto Digaičio žirgais. J.Plūčas turėjo du: vienu jojo, kitą vedėsi šalia.
Laisvu nuo jojimo metu ir vakarais arklius grandinėmis rišdavo pievose. Baltarusijoje žolės buvo sočiai, kiek sunkiau su ganyklomis tapo Ukrainoje, ypač kalvotose vietovėse, kur auga reta žolė ir visokie spygliuoti augalai. Ant žemės žirgams paberdavo avižų, duodavo kombinuotųjų pašarų su mineralinėmis medžiagomis.
Nevengė šėriko darbo
Pasak J.Plūčo, tik kelionės pradžioje arklius šerdavo ir prižiūrėdavo visi raiteliai pagal grafiką ir tik dviem raitelėms moterims buvo padaryta išimtis.
Baigiantis žygiui etatiniais šėrikais tapo 4 vyrai, tarp jų – ir girsūdietis. Jis neslėpė, kad savo žirgus prižiūrėtojai labiau lepino nei kitus: jiems ėsti duodavo iš kibirų.
Nors kelionės metu ištvermingiems žemaitukams teko atlaikyti didelį fizinį krūvį, tačiau nuo gero ir sotaus pašaro arkliai pradėjo tukti. Teko jiems ėdesį pradėti riboti.
Raiteliai dažniausiai jodavo lauko keliukais, nes reikėjo saugoti žirgų kanopas, tačiau kartais tekdavo šuoliuoti ir asfaltuotu greitkeliu.
J.Plūčas prisiminė kraują stingdantį nutikimą, kuris vos nesibaigė tragedija. Greitkeliu lėkusi mašina vos nekliudė vienos ant arklio jojančios žygeivės. Pasak pašnekovo, tik dėl laimingo atsitiktinumo moteris išvengė mirties.
Mėgavosi sūriu vandeniu
Pasiekę Juodosios jūros krantus, lietuviai išsklaidė mitus, kad sūraus jūros vandens žirgai negeria ir kad Vytauto Didžiojo armijos žirgai negalėjo jo gerti. Arkliai, vos prijoję jūrą, puolė į vandenį: vieni – parkritę pliuškenosi, kiti – gėrė.
„Baimindamiesi, kad žemaitukai nesusirgtų, neleidome jiems iki soties mėgautis vandeniu. Nors, manau, kad žirgams druska nepakenkė“, – įsitikinęs girsūdietis.
Žirgai – brangus malonumas
Vyrai gabeno po truputį lietuviško smėlio, jį vėliau išpylė prie Juodosios jūros. Namo jie parsivežė Juodosios jūros vandens. Ant senovinio kalavijo bus surašytos visų raitelių pavardės.
J.Plūčas žirgais žavėjosi nuo vaikystės. Dar būdamas vaikas, svajojo užaugęs turėti savo arklį. Šį vaikystės norą vyras įgyvendino prieš šešerius metus. Iš Biržų rajono žirgininko Vyganto Dračiaus, gero savo draugo, jis nusipirko sportinį trakėnų veislės žirgą.
„Pirmiausia nusipirkau kumelę, paskui, žinodamas, kad žmonėms labai patinka kumeliukai, pradėjau juos veisti. Šiuo metu mano aptvare laksto jau 3 sportiniai žirgai“, – pasakojo vyras.
Žirgo kaina svyruoja nuo 3 tūkstančių iki 40 tūkstančių litų.