Neišvengiamai kils murmesys ar net protesto banga: „AŠ, krikščionis, nesitapatinsiu su pasaulio padugnių armija! Ana, ištroškę vargšų skatiko turtuoliai ar valdžios išalkę puikuoliai - visi jie vienodi, mažutėlių skriaudikai, tikri kraugeriai! AŠ, krikščionis, gyvenantis kuklų, pamaldų ir tykų mažutėlio gyvenimą, nesitapatinsiu su pasileidėlių „žvaigždžių“ legionais, kurie neišlipa iš laikraštinių skandalų ir televizijos ekranų, kad nuolat tenkintų nepasotinamą žmonių tuštybę ir puikybę?!
VISI jie - nuteisti pasaulyje. AŠ - ne iš pasaulio; aš esu Kristaus. JIE gi priklauso šėtono karalijai!“
Ar krikščionis yra teisus?
Ir kas yra teisumas?
Atsakymas it rimbas persmelkia Kristaus tiesą nuoširdžiai ir iki galo priimančią sielą:
„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio“ (1 Jn ,9-10).
Teisumas yra išpažinimas ir atleidimas. Teisumas NĖRA savuoju teisumu įsitikinusio ir savimi patenkinto žmogaus ar žmogaus-krikščionio būsena. Teisumas pirmiausiai yra manyje esančio nuodėmės siaubo pripažinimas. Viešpats nuteisina savo Kryžiaus Auka – Krauju, kuriuo atpirko, ir Vandeniu – Šventąją Dvasia, kuria sotina amžinybės ištroškusią sielą.
Čia skleidžiasi dažnai ir noriai pačių krikščionių pamirštama tikėjimo tiesa. Kristaus Auka atskleidžia Tiesą apie žmogaus prigimtį: ne tik jo prigimtinį ir malonės dovanota dievišką pašaukimą, bet ir nuodėmės siaubą - Kristus yra kryžiuojamas nuodėmės ir, todėl, Jo mirties ištroškusių žmonių, t.y. VISŲ mūsų.
Ir tiesa yra ta, kad VISI mes gyvename gilioje nuodėmės duobėje. Kristaus Kraujo malonės dėka mes, krikščionys, mirštame mirčiai, nes mirtis miršta Kristaus mirtyje. Tačiau prigimtinės nuodėmės pasekmės yra vis dar mumyse. Mes juk netapome angelais. Tapome malonės indais, kurie turi nuolat prašyti Dievo pagalbos, kad tokiais išbūtų Kristuje.
Iš tiesų, krikščionis turi savyje Tiesos malonę, kad prisipažintų savo prigimtinę kaltybę ir suvoktų nuodėmės siaubą, tūnantį jame. Dar daugiau, jam ir yra suteikta Tiesos ir Dvasios malonė, kad jis susigrumtų su nenumaldomu polinkiu į nuodėmę savyje.
Juk šis Apaštalo mokymas kyla iš jo asmeninės savistabos - malonės ir kartu nuodėmės savyje patirties:
„Mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion. Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau tai, ko nenoriu, tuomet pripažįstu, jog įstatymas geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.
Taigi aš randu tokį įstatymą, kad kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. “ (Rom 7, 14-21)
Kaip narkomanas ar alkoholikas kovoja su priklausomybės liga, taip ir krikščionis turi kovoti su nuodėmės jame žala. O baisiausia pastarosios apraiška – polinkis į susidievinimą. Krikščionis patiria Tiesą savyje – ne tik Dievo Dvasią, bet ir Didžiąją pagundą - „būsite kaip Dievas“ (Pr 3,5).
Nemeluokime sau, kad nesame nusidėję ir nedarykime Kristaus melagiu! Išpuikę, nenuvertinkime Jo Kraujo, kuris už mus buvo išlietas ir liejamas nuolat Eucharistijos ir Atgailos sakramentuose. Esame tokie patys kaip ir mūsų žmogiškieji broliai - nors Kraujo galia nebepriklausantys mirčiai, bet vis dar išgyvenantys nuodėmės siaubą savyje ... kaip ir mūsų prigimties broliai ...
Tik skirtumas yra tas, kad išrinkimo ir Atpirkimo dėka Kristaus Aukos Kraujas mus, ligonius, nuolat gydo. Štai kokia ta Tiesa. Atsiklaupkime ir gerkime Ją.