Šios armijos puoselėjami mitai apie tvirtos autokrato rankos garantuojamą stabilumą ir stiprybę, kurių neturi „supuvusi” demokratija, pastarosiomis dienomis byra tarsi smėlio pilys, daužomos negailestingos tikrovės bangų.
Eilinis teroro aktas Maskvoje, Domodedovo oro uoste, nusinešęs dešimtis gyvybių, ir patiems rusams, ir visam likusiam pasauliui dar kartą aiškiai rodo – diktatūra negali užtikrinti savo pavaldinių saugumo. Priešingai – ji yra pagrindinė grėsmė jų saugumui ir gyvybei.
Šis sprogimas paprastiems rusams dar kartą priminė, kad jie padarė žiaurią klaidą, maždaug prieš dešimtmetį patyliukais su savo valdžia pasirašydami tokio turinio paktą: „Mes jums atiduodame visą politinę ir ekonominę galią, savo likimus ir pinigus, demokratiją ir visus kitus nereikšmingus niekučius, o jūs mums mainais garantuojate materialinės gerovės minimumą, ramybę ir saugumą.”
Šis paktas buvo sutvirtintas audringomis ovacijomis, palydėjusiomis būsimojo nacionalinio lyderio pažadus tolimąjį Kaukazą panardinti į išvietę.
Tačiau dabar galutinai paaiškėjo, kad tas Kaukazas ne taip jau ir toli – pačioje Rusijos širdyje, o už entuziastingus plojimus vis dažniau reikia mokėti savo pačių krauju.
Juk žiauri į paprastus civilius nusitaikiusių teroristų logika – tokia pati, kaip visais laikais visame pasaulyje: „Kalčiausi dėl visko esate jūs ir tik jūs galite visa tai sustabdyti.”
Ar galėjo būti kitaip? Žinoma, kad ne. Juk valdančioji chunta iš principo negali ir nenori niekam užtikrinti saugumo, išskyrus savo pačios atstovus.
Tuo tarpu garsioji valdžios ir kontrolės vertikalė – viso labo totalios korupcijos ir netvarkos liūnas, telkšantis nuo Kaukazo iki Domodedovo, kuriame bet kokio plauko teroristai gali nardyti kone netrukdomi.
Tai, kas laukia kiekvieno korumpuoto diktatūrinio režimo gyvenimo kelio pabaigoje, šiomis dienomis demonstruoja sukunkuliavęs arabų pasaulis.
Gaisrai Tunise, Egipte, Jemene dar kartą patvirtina seną kaip pasaulis taisyklę – kuo turtingesnė ir ramesnė ilgaamžių vienvaldžių senatvė, tuo staigesnė ir žiauresnė būna jų valdžios ir netgi jų pačių mirtis.
Štai kodėl priblokšti ir sutrikę dabar yra ne tik tenykščiai vadukai, karštligiškai tegalvojantys, kaip išgelbėti savo kailį, bet ir visas likęs pasaulis.
Kaip dabar elgtis su žlungančiais režimais, kurie rėmė Vakarų valstybes viename problemiškiausių pasaulio regionų, mainais už galimybę nevaržomai smaugti savo tautas?
Kas bus, jeigu į jų vietą ateis tie, kurie jau pirmieji trypia ant slenksčio – įvairiausio plauko „broliai musulmonai” ar kitokie juodašimčiai?
Kokius naujus lyderis remti ar išrasti, kad būtų išvengta šio pavojaus?
Šie aukščiausių galvų iš Vašingtono ar Londono skausmai prie kunkuliuojančio kruvino katilo – kaina, kurią reikia mokėti už „pragmatiškosios” politikos dešimtmečius ir iliuzijas, jog visada bus galima užmerkti akis prieš realybę ir apsiriboti tiktai abstrakčiomis kalbomis apie žmogaus teises, laisves ir paramą demokratijos vertybėms.
Tačiau mums turėtų būti įdomiausia, ar dėl šių ir kitų panašių problemų galvą suka Vakarų diplomatų kolegos Vilniuje.
Juk Egiptas ar Tunisas nėra labai toli ir ateityje, galbūt visai netolimoje, tokios problemos visu aštrumu gali iškilti ir prieš nustebusias mūsų politikos strategų akis.
Kas bus, kai per vieną naktį staiga kažkur išgaruos mūsų romiųjų kaimynų baltarusių meilė savo akmeniniam faraonui ir jo artimiesiems?
Vis dėlto dabar panašiau, kad oficialusis Vilnius su užsispyrusio ožio atkaklumu toliau tęs tą pačią pataikavimo Baltarusijos režimui ir to režimo drąsinimo politiką, o partnerius Vakaruose įkalbinės griežčiau elgtis ne su režimu, o su opozicija. Juk svarbiausia – „stabilumas”.