lrytas.lt pokalbis su E.Račiumi – apie tai, kaip gali pakrypti įvykiai arabų pasaulyje?
Reportažą apie įvykius Egipte žiūrėkite čia.
Reportažą apie iš Egipto bėgančius turistus, žiūrėkite čia.
- Susidaro įspūdis, kad arabų pasaulį vienija nebe religija, o bendras protestas prieš valdžią. Ar teisingas toks įspūdis?
- Didžiausi protestai kilo tose arabų valstybėse, kur žmonės gyvena skurdžiai ir kur jie neturi jokių teisių ir laisvių. Bet Saudo Arabijoje ar Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur arabai taip pat neturi pilietinių teisių ir laisvių, bet gyvena turtingiau, tokių protesto akcijų mes nematome.
Sakyčiau, protestuoti į gatves žmones išvedė tai, kad gyventojai jau nemato jokios perspektyvos savo gyvenime – nei asmeniniame, nei visuomeniniame. Tose visuomenėse, kur yra labai daug jaunų žmonių ir didelis nedarbas, pradedama judėti domino principu.
- Kokią poziciją užima islamo religiniai lyderiai?
- Vertinant teoriškai, islamas yra labai teisinga religija. Ji smerkia kyšininkavimą, korupciją, neteisėtą turto kaupimą, jau nekalbant apie vagystes. Žvelgiant per šitą prizmę, visi dori musulmonai turėtų būti nepatenkinti režimais, kurie yra labai korumpuoti ir brutalūs.
Kalbant apie Egiptą, islamistinė partija Musulmonų brolija (ji yra uždrausta) apskritai pasisako už socialinę lygybę. Musulmonų brolija neabejotinai patenka į tą kategoriją grupių, kurios yra suinteresuotos valdžios pakeitimu. Galima sakyti, kad Egipte ir kitose valstybėse, kur yra musulmoniškos politinės grupuotės, jos mato priežastis tiems neramumams arba pasipiktinimui.
Bet jeigu kalbėsime apie sistemą, apie politinę santvarką, kurią tos musulmoniškos grupės mato ateityje - tai labai skiriasi nuo protestuose dalyvaujančio jaunimo pažiūrų. Į gatves išėjęs jaunimas yra pakankamai pažangus - laikosi kairiųjų ar net liberalių pažiūrų. Bendrumo su religiniais lyderiais jie turi labai nedaug.
Galime prisiminti ir 1978-79 metų Irano revoliuciją. Irano revoliucijoje dalyvavo įvairiausios politinės grupės. Komunistų partija tada buvo labai aktyvi, liberalai buvo labai aktyvūs, bet galiausiai laimėjo ir įsivyravo islamistai.
- Ar taip galėtų nutikti ir Egipte? Ar taip nutiks Tunise?
- Ko gero ne. Sprendžiant iš islamistų partijos „Ennahdha“ vadovo Rachedo Ghannouchi pasisakymų, panašu, kad ten islamistai nepretenduoja užimti valdžios, jie norėtų tiesiog dalyvauti demokratiniame procese.
- Kaip islamas vertina pasipriešinimą, maištą, žmogaus laisvę, individualumą? Ar tai nuodėmė, ar sveikintinas dalykas?
- Islamo tikrai negalima lyginti su krikščionybe, kur galima paklausti, kaip Romos katalikų bažnyčia vertina vieną ar kitą reiškinį, kas yra nuodėmė, o kas ne. Su dogmomis Katalikų bažnyčioje yra daug lengviau. Musulmonai neturi tokios vieningos hierarchijos. Nėra taip, kad kažkas pasakė, kad, pavyzdžiui, maištas yra gerai arba blogai, ir pagal tai vienoks ar kitoks politinis ar socialinis veiksmas privalo būti traktuojamas teigiamai arba neigiamai.
Tarp pačių aukščiausių musulmonų juristų yra labai skirtingų nuomonių. Jie labai skirtingai mato, kas yra leistina arba neleistina. Teologiniuose, tikėjimo ir ritualų dalykuose sutarimo yra daugiau. O kalbant apie socialinius, politinius ar ekonominius dalykus, tai bendro sutarimo nėra.
Žmonės galėtų labai lengvai rasti tekstų, parašytų labai svarbių musulmonų juristų, kuriuose būtų sakoma, kad maištas prieš valdžią, nesvarbu, kokia ji būtų bloga, yra neleistinas. Lygiai taip pat būtų galima rasti ir tekstų, kuriuose yra sakoma, kad maištauti prieš neteisingą valdžią yra būtina, privalu, kad būtų sukurta sistema, teisinga islamo požiūriu.
- Kas tapo pretekstu neramumams Tunise, Egipte, Jemene? Ar kalta “Al Jazeera” televizija, kaip pareiškė Tuniso dabar buvęs prezidentas?
- Masinės komunikacijos kanalai yra tik priemonė. Jeigu Lietuvoje kas nors bandytų daryti tą patį tais pačiais kanalais, socialiniais tinklais, mes, ko gero, negalėtume tikėtis tokio rezultato. Todėl, kad gyvename kitokiomis sąlygomis, nei egiptiečiai, tunisiečiai ar kitų arabų valstybių gyventojai.
Kalbu ne tik ir ne tiek apie ekonomines, bet ir apie socialines sąlygas. Tarkim, galybė jaunų išsilavinusių žmonių ten neturi jokių perspektyvų. Lietuvos žmonės, kurie nemato perspektyvos Lietuvoje, emigruoja. Mes esame Europos Sąjungoje, mums galioja Šengeno judėjimo laisvės - galime važinėti, kur norime. Egiptiečiai tokios galimybės neturi.
Man pačiam teko matyti, kaip sunku egiptiečiams gauti Šengeno vizą. Jie tikrinami, pertikrinami ir dar kartą tikrinami. Tie žmonės negali ištrūkti iš represyvios aplinkos, todėl imasi atitinkamų priemonių. Ir to pagrindas nėra vien ekonominis. Žinoma, svarbi ir ekonomika, nes visi nori gyventi geriau. Bet žmonės nori ne tik turėti daugiau pinigų, bet ir apskritai daugiau perspektyvų savo gyvenime, nori turėti galimybę reikštis visose srityse - pradedant menais, baigiant politika.
- Kaip arabų pasaulis žiūri į Egiptą ir Tunisą? Ar turi šios šalys autoritetą?
- Tunisas – nedidelė valstybė, pakankamai nereikšminga, ji nedaro įtakos arabų pasaulio gyvenimui. Užtat Egiptas - pati didžiausia, turinti 80 mln. gyventojų arabų valstybė. Egiptas yra viena iš kelių arabų valstybių, kurios pasirašė taikos sutartį su Izraeliu ir užmezgė diplomatinius santykius. Tai valstybė, kuri daug kuo skiriasi nuo kitų arabų valstybių.
Ar kiti arabų lyderiai mėgo ir tebemėgsta Hosnį Mubaraką, galima diskutuoti. Pavyzdžiui, Sirija tikrai nebuvo draugiška Egiptui, ir jau seniai. Ar kitų arabų valstybių piliečiai buvo patenkinti Egipto režimu? Turbūt ne. Tik galbūt neturėjo būdų tą savo nepasitenkinimą išreikšti. Libija visą laiką turėjo problemų su Egiptu ir jo režimu. Sudanas - taip pat. Palestiniečiai irgi mato, kad Egiptas daugiau imituoja savo tarpininkavimą derybose su Izraeliu, negu realiai tarpininkauja. Taigi H.Mubarako režimo mažai kas iš kaimynų gailėtųsi.
Bet Egiptas yra tikras arabų kultūros centras. Arabų valstybėse populiarūs egiptietiški filmai, serialai, egiptiečių aktoriai, muzikantai, dailininkai. Jie kuria savo šalies kaip kultūringos, pažangios valstybės įvaizdį.
- JAV didžiojoje spaudoje vakar pasirodė komentarų, teigiančių, kad ten, kur pasuks dabar Egiptas, eis ir kitos arabų šalys. Ar pritariate tokiai nuomonei?
- Visai tikėtina, kad iš 20 arabų valstybių kelios tikrai galėtų pasekti Egipto pavyzdžiu ir neramumai jose pasiekti panašų lygį. Tikėtina, kad Sudane, Jemene, Alžyre, Jordanijoje, Sirijoje gali prasidėti kažkas panašaus, kaip ir Egipte.
- Ar įvykiai Egipte ir kitose arabų šalyse gali baigtis tokių radikalių islamo režimų kaip Irane sukūrimu?
- Tokia tikimybė yra, ir labai didelė. Reikia nuolat sekti, stebėti padėtį, nes ji keičiasi praktiškai kasdien. Bet dabar prognozuoti ar skandalizuoti, kad tikrai taip įvyks, dar būtų per anksti.