Jei rinkimai būtų vykę prieš savaitę, Liberalų sąjūdis turėtų vos 0,7
proc. balsų. Tiek mažai liberalai negavo net šaltą 1992-ųjų spalį, kai
Lietuva alpo nuo A.Brazausko ir LDDP kerų apie šlapdešrę po 2,20.
Tik ar verta stebėtis, kad, įkandin liberalcentristų, ir Liberalų
sąjūdis baigia pakratyti kojas?
Penki liberalų partijoms priklausantys ministrai net neviauktelėjo, kai Vyriausybė
pritarė, jog būtų pratęstas kairiųjų įvestas draudimas užsieniečiams pirkti žemę.
Tylėjo iki pat vakar, o konservatorius K.Starkevičius dėl draudimo pratęsimo jau kreipėsi į
Europos Komisiją.
Stodama į ES, Lietuva buvo išsiderėjusi 7 metų pereinamąjį laikotarpį dėl
žemės pardavimo užsieniečiams. Draudimą, kuris baigiasi balandžio
30-ąją, 2003 metais įvedė A.Brazausko kairiųjų koalicija. Ar dar reikia
įrodymų, kad dešinieji niekuo nesiskiria nuo kairiųjų?
Aū, E.Masiuli, G.Steponavičiau, R.Palaiti, R.Šuky, R.Šimašiau - jei
gyvi, atplaukit balta rinkimų puta! Nei baltos pieno, nei kraujo putos.
Sušalo į ragą mūsų liberalai. Kaip pasakos berniuką Kajų ledo luitais su raudonu
atspalviu penkis liberalų ministrus pavertė šaltoji valdžios karalienė.
Palyginimui - ekskursas į praeitį. 2003 m. sausį kairieji priėmė Žemės
ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą, kuris Lietuvoje
panaikino net laisvos žemės rinkos iliuziją. Bet ne apie nuožmius
kairiuosius ši daina. Apie tai, kokie šaunūs laisvės gynėjai (čia visai rimtai) kažkada
buvo mūsų liberalai.
Iš to posėdžio stenogramos matyti, kaip G.Steponavičius, E.Masiulis,
R.Šukys ir net konservatorius A.Kubilius - tas pats A.Kubilius, kuris
dabar be dvejonių pritarė žemės rinkos įšaldymo pratęsimui trejiems
metams - keliskart bando perspėti valdančiuosius dėl įstatymo antikonstituciškumo.
Dabartinis sveikatos apsaugos ministras R.Šukys taip bandė stabdyti
kairiųjų buldozerį: „Siūlyčiau daryti priėmimo pertrauką, kad
nepadarytume klaidos ir nepriimtume įstatymo, kuris nebus konstitucinis
ir neįgyvendins Konstitucijos 47 str. pataisos.“ Veltui. Kairiųjų
balsavimo buldozeris nušluoja liberalo pasiūlymą.
Bet gal A.Kubilius teisingai daro pratęsdamas A.Brazausko, B.Bradausko ir
kompanijos vykdytą uždarumo politiką, nes dar, žiūrėk, ims ir išveš
klastingi danai ar vokiečiai šventą Marijos žemelę į savo faterlandus?
Pavargusios nuo K.Marxo „Kapitalo“ ar pilstuko kaukolinio pilkosios
smegenėlės taip ir mintija - išveš. Tokiems patarimas vienas: kadangi
proto amnezija gerojo Dievulio paprastai duodama „ant visam“, imkitės
eksperimento - nusipirkit kur nors pigiausios žemės hektarą ir
bandykite jį kur nors perkelti.
Ne taip, kaip garsiajame konservatoriaus S.Pečeliūno įstatyme – iš Biržų rajono pakraščio į Vilnių, iš gūdaus Baltarusijos pasienio pakrūmės – į Trakų paežerę. Traktoriais, vežimais, karučiais ar visų Lietuvos kvailių susivienijimo saujomis neškite. Net ne į Latviją - į gretimą kaimą.
Jei protelis per tokius Sizifo darbus ateis bent paviešėti, gal pavyks
prisiminti ir kiek šimtų tūkstančių hektarų žemės pas mus dirvonuoja.
Nėra kam dirbti. Vieni kolchozų „peteušnikai“ nesustodami geria jau
antras dešimtmetis, kiti - indus Londone plauna.
Jei protelis neateis nė paviešėti, apie eksperimento rezultatus praneškite kokiai nors
Levitano balsu klykiančiai televizijos laidai. Bus iš ko pasijuokti.
Bet gal negalima taip žiauriai, kai kalbame apie žemę? Gal teisus žemės
ūkio ministras, sakydamas, jog verkiant reikia mūsų vargšą ūkininką
apsaugoti nuo turtingų vikingų ir germanų konkurencijos.
Piktaliežuvis atkirstų ministrui paprastai - ko neprivalgei per
septynerius metus, o dar tiksliau - per 20, per trejus neprilaižysi.
Bet palikim sarkazmą vidinėje švarko kišenėje. Nors K.Starkevičius ir labai turėtų
įtempti protą, kad pagrįstų teiginį, jog Lietuvai labai pakenktų
vokietis, kur nors už Rietavo nusipirkęs lauką, pritaikęs čia vokišką „ordnungą“, pastatęs modernius trobesius ir išmokęs žemaitiškai keiktis.
Vingių Joniui, taip, gal ir nelabai tai. Jo apšepę trobesiai ir prastai
įdirbtas laukas labiau į akis kristų. Bet normaliam mūsų ūkininkui?
Vis dėlto, sutikim - sarkazmas čia netinka. XXI a. lietuviškas kaimas
- ne taip kaip prieš šimtą metų - net ir lengvo kaimiško humoro
nebeįkerta, o sarkazmas išvis diskusiją į pūdymus nuneštų.
Todėl gal pažiūrėkim į šį reikalą ne tik į kaimo oligarchus taikančio
R.Karbauskio akimis? Atsiverskime Konstituciją - 23, 29, 32, 46 ir 47
straipsnius. Beje, taip turėtų žiūrėti ir valdžia. Ką pamatysime?
Štai taip: radai pirkėją vokietį, mokantį po 10-20 tūkst. litų už tavo žemelės hektarą,
bet ir praėjus 7 metams po įstojimo į ES vis tiek privalai dirbamą žemę atiduoti
po 2 tūkst. litų. Vietiniam gudručiui.
Tai kodėl mūsų karbauskiai turi teisę ir toliau būti „lygesni“ už žemę per
vargus atgavusią močiutę, kuri už savo prakaitu ir gal net jos sūnų krauju
aplaistytą žemę atpylė dešimt metų Sibiro taigoje? Tik todėl, kad valstiečiai liaudininkai parėmė kreivą šleivą A.Kubiliaus valdžią? Bet ar galima tada laikyti laisva valstybe, kuri verčia pamiršti Konstitucijos 29 str., skelbiantį, jog „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“.
Vis tiek manote, kad liberalams lyg ledo skulptūroms tylint, po
A.Kubiliaus nukopijuoto A.Brazausko sprendimo, laimėjo ūkininkas? Ne,
ponai patriotai, pergalę daug dažniau per trejus metus švęs buvusi kolchozų nomenklatūra,
kurios jūs taip nekenčiate visais kitais atvejais ir kuri dar trejus metus be
konkurencijos pusvelčiui supirkinės ar pigiai nuomosis jūsų tėvų ir senelių žemę.
Ir tai - nepaisant to, jog Konstitucija sako, kad „Lietuvos ūkis
grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir
iniciatyva“, įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo
konkurencijos laisvę (46 str.).
Ką daryti žemės savininkui, kurio balsas neina ne tik į socialdemokratų su socialliberalais,
bet ir konservatorių ir net Liberalų sąjūdžio dangų?
Žmonės, kad ir kaip sunku dabar verstis, neatiduokite dar bent trejus
metus savo žemės naujiesiems kaimo turčiams ir perpirkliams. Vis tiek
vieną dieną valdžia turės leisti mums laisvai disponuoti savo nuosavybe.
Tada ir galėsite ją parduoti tam, kuris daugiau moka, o ne tam, kuris į
vieną ilgą kairiųjų-dešiniųjų dūdą paraudonavęs pučia.
Ta diena ne už kalnų. Tie, kurie partijas kūrė su tikslu apginti mūsų
laisvę, kurios be šventos privačios nuosavybės teisės neįmanoma nė
įsivaizduoti, bet taip iki šiol ir nesuprato, ką reiškia šventa privačios nuosavybės teisė,
į rinkimus vieną dieną ateina ne kaip partija. Kaip sekta. Su 0,7 proc. rinkėjų.