Verta susimąstyti, ar toks paauglių požiūris į kalbą neatspindi mūsų valstybės nuostatų, kad netaisyklingai vartojantis kalbą turi būti nubaustas? Kaip teigė vienas Kopenhagos universiteto profesorius, su tokiomis problemomis kitos Europos šalys nesusiduria.
Moksleiviai ir patys nustebo, kad tyrimo vykdymo laikotarpiu jų kalbos taisyklingumo nebus žiūrima. Tikslas buvo tirti kitų kalbų intarpus jaunuolių kalboje. Ar paaugliai vartoja anglų ir rusų ar kitų kalbų žodžius, frazes ir kokios priežastys skatina juos maišyti įvairias kalbas.
Jaunuoliai, nešiodamiesi diktofoną, įrašė įdomių kasdieninių pokalbių „rūkyklose“, prekybos centruose, vakarėliuose, treniruotėse ir visur kitur, kur suaugusiojo akys ir ausys paprastai neužklysta. Todėl mokslininkui surinkti duomenys itin vertingi ir įdomūs. Taigi kokia ta Vilniaus paauglių kalba?
Kai kurių jaunuolių (tiek vaikinų, tiek merginų) šnekoje yra mažiau jaunimo kalbai būdingų bruožų – svetimų kalbų intarpų, slengo, kitų – daugiau.
Kaip tik antrieji paaugliai turi daugiau galios, laikomi „kietuoliais“ ir dominuoja kitų atžvilgiu. Nemažai jaunimo slengo žodžių yra rusų kalbos kilmės (pvz., machankės, čiūju, čystai, lėvas, prikolas, staparikas, tūpas ir pan.). Taip pat akivaizdus mūsų jaunimo kalbos bruožas yra ir anglizmai, (pvz., laikus numetė, feilas, esemesas, linkas, laptopas, bmwajus, gūglinti, (you)tūbistai, spaideris, betmenas) – jie susiję su technologinėmis naujovėmis ir veikia kaip viena iš socializacijos formų vėlyvosios modernybės laikais.
Tokia kalba būdinga ir merginoms, ir vaikinams. Apskritai tiek iš įrašų, tiek iš pokalbių su jaunuoliais, paaiškėjo, kad jaunimui didelį prestižą turi anglų kalba. Vilniaus paaugliai savo kalboje dažnai vartoja anglų kalbos žodžius, pvz., (1) Aa, ai kaip ten tu rašei I broke you so well; (2) Girdi, darom old school; (3) Tiek daug? Okay; (4) Tai važiuosim, ladies; (5) Čekiai vis tiek eina į pražūtį. Whatever. Per pusę pasidalinsim. Tokią kalbėseną galėtų skatinti ir jaunimo noras maištauti prieš nusistovėjusias kalbines normas. Tą akivaizdžiai iliustruoja rusų kalbos keiksmų gausa.
Jaunimas ne tik skolinasi, bet ir kuria, žaidžia su kalba, pvz. Sun of the beach. Ne, bitch, o beach; berezumi, bezrazumij. Kalbos žaidimą iliustruoja dažnas pravardžių vartojimas. Įdomu tai, kad pravardėmis vienas į kitą daugiausiai kreipiasi vaikinai, merginos – labai retai: Vuzis, Jankis, Kurmis, Ozis, Japonija. Vadindami vienas kitą pravardėmis nė vienas iš jaunuolių nepyksta. Panašu, kad pravardžių vartojimas turi stiprų siejamąjį ryšį tarp paauglių, rodo solidarumą ir artumą.
Žinoma, Vilniaus jaunimo kalba nėra vienalytė. Joje gausu anglų ir rusų kalbų intarpų, slengo. Vaikinai ir merginos nevengia įterpti į savo kalbą ir angloamerikietiškos popkultūros dainų žodžių (Everybody jumping lalala; I’m a barbie girl...). Iš pirmo žvilgsnio Vilniaus jaunimo kalbos analizė tarsi patvirtina susidariusią nuomonę apie jaunimo kalbą. Kaip sakė projekto vadovė dr. Loreta Vaicekauskienė, „lietuvių normatyvinė tradicija yra suformavusi neigiamą požiūrį į miesto ir jaunimo kalbą kaip netaisyklingą ir nenorminę. Tačiau moksliškai žiūrint, kiekviena kalbos atmaina yra savitas ir vertingas ja kalbančios bendruomenės kūrinys.
Vertinant iš sociolingvistinių pozicijų netgi galima spėti, kad sostinės jaunimo kalba ir nuostatos turėtų veikti bendrinę kalbą ir „jaunėjančią“ žiniasklaidą“. Europos sociolingvistai taip pat vis dažniau išsako mintį, kad jaunimo kalbos nereikia vertinti neigiamai. Keiksmų, svetimų kalbų intarpų ir slengo prisodrinta kalba jaunimas išreiškia savo tapatybę – maištaujančią, veržlią, energingą.
Taigi negalime atimti iš paauglio jo „paaugliškos“ tapatybės. Lygiai taip pat negalime atimti ir jo „paaugliškos“ kalbos.