Tiesa, mūsų krašte jie vadinami švelniau – departamentų vadovais.
Nuo jų parašo, malonės ir nuomonės priklauso, ar miestas vertas, tarkime, turėti gamyklą arba tiltą. Ministrai, pasirodo, čia įtakos turi tiek, kiek pūtikai prieš vėją.
Pavyzdžiui, Vilniuje diktatūros skeptrą laiko toks R.Masilevičius. Nutarė žmogus, kad sostinei nereikia šiukšlių deginimo gamyklos, ir smirdėkit atliekose.
Būriai komisijų, specialistų išnarstė įmonės projektą po kaulelį, ir visi jam pritarė.
Tačiau R.Masilevičius turi kitą nuomonę. Nėra jo parašo – nebus ir gamyklos.
Juk šis valdininkas turi beribes galias. Jis ne koks bejėgis ministras ar sutrikęs premjeras. Jis – Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento vadovas.
Vieno parašo diktatorių apstu ir kituose miestuose.
Antai klaipėdiečiai jau senokai vaikšto per restauruotą, bet dar neįteisintą Klaipėdos Pilies tiltą.
Unikalus Baltijos šalyse, XIX a. statytas tiltas pagal senąjį projektą atgimė iš naujo. Jo remontas kainavo 800 tūkstančių litų. Suburta specialistų komisija nusprendė, kad juo jau galima naudotis.
Tačiau kas ta komisija prieš pilietį N.Puteikį. Jei jis mano kitaip, vadinasi, ir bus kitaip.
Jo nuomone, tiltas negali būti naudojamas, nes atseit turėklai – per žemi.
Kas iš to, kad praeiviai juokiasi iš tokio argumento.
Juk jei nėra N.Puteikio parašo, vadinasi, oficialiai nėra ir tilto. Nes šis asmuo – įtakingas. Ne koks meras, o pats Kultūros paveldo departamento Klaipėdos padalinio vadovas. Prieš tokius nepašokinėsi.