Tačiau jeigu kažkam, tarkime, net didesnei daliai skaitytojų pasirodys, jog išsišokau su tokiu klausimu per anksti, tai pakankamai akivaizdžiai reikš, kad šį klausimą pateikiu pačiu laiku, nes tada, kai atrodys, jog jau atėjo laikas kalbėti apie tai, iš tiesų šaukštai bus po pietų.
Praėję prezidento rinkimai pateikė ne vieną tokių manipuliacijų laiko iliuzijomis pavyzdį, kai vieni nesuspėjo todėl, jog neskubėjo iš principo, o kiti net ir skubėdami negalėjo nepavėluoti, išskyrus vieną keleivį, kuris vėluodamas labiau už kitus vis tik suspėjo pačiu laiku įšokti į prezidentinį traukinį.
Kita vertus, jeigu kažkam atrodo, jog toks klausimas turi tik retorinę vertę, tai būsiu įpareigotas dar labiau užaštrinti tokį klausimą, ne kartą grįžti ir grįžti prie įvardytos diskusijos pradžios.
Kaip atrodo bent man, pastarieji prezidento rinkimai yra tikrai nenusisekęs bandymas, nesmagumą aitrinantis įvykis, blogas spektaklis būtent dėl to, jog nugalėtojas buvo aiškus iš anksto. Kai šiandien kas nors atremia išsakomus priekaištus D.Grybauskaitei maždaug tokiais argumentais – o ar geriau būtų buvę, jeigu prezidentu būtų tapę K.Prunskienė, A.Butkevičius ar – neduodie – Č.Jezerskas, – klaidina visuomenę ir save pačius.
Daugelis tų, kurie būtų sugebėję sukurti prezidento rinkimuose diskusijų įtampą, nedalyvavo, iš anksto įtikinti visuotinio šurmulio, jog niekas kitas neturi jokių šansų, išskyrus vieną pretendentą, laimėti arba bent padoriai pralaimėti.
Tačiau tų nedalyvavusių hipotetinių personažų dalyvavimas tikrai būtų atnešęs naudą ne tik mums visiems, bet ir pačiai D.Grybauskaitei. Tikrų rinkimų užduotis būtų įpareigojusi greitai daug ko išmokstančią kandidatę į prezidentus sutelkti tikrą komandą, užgrūdinti tokią komandą diskusijų žaizdre, generuoti idėjas. Taigi, galimas daiktas, ta bloga situacija, jog šiandien Prezidentūrai trūksta idėjų labiau nei dūstančiam oro, buvo užkoduota su rinkimų pradžia.
Tikra tai, jog rinkimai, kuriuos dabar prisimename grįždami į netolimą praeitį, didele dalimi yra simuliacijos aktas, nors nekyla nė mažiausios abejonės dėl tų rinkimų legitimumo, visiško skaidrumo ir demokratinių procedūrų integralumo, nepažeistumo.
Taigi ar nesutirštinu dabar spalvų kažką burbėdamas apie simuliaciją, šnabždėdamas apie pavyzdinio simuliakro ar - apsaugok mus nuo pikto – falsimuliakro įtvirtinimą.
Prisiminkime prabėgusių dienų spektaklį, jo dalyvius. K.Prunskienė dalyvavo todėl, jog tokiuose rinkimuose ji nepailsdama dalyvauja visada, nepaisant oro sąlygų. A.Butkevičius, be abejonės, dėl to, kad to reikalavo didelės partijos orumas ir pretenzingo partijos vadovo statusas (pats kaip žmogus tikriausiai nepuoselėdamas jokių iliuzijų, jog per stebuklą gali būti išrinktas), o, pavyzdžiui Č. Jezerskas dėl to, kad...
Nuo to laiko, kai Č.Jezerskas pašalinto prezidento skandalo metu TV reportažuose buvo susietas su R.Smailyte, statistinis skaitytojas ir TV žiūrovas, kaip atrodo, yra linkęs šį generolą laikyti bukuoju trikampio kampu. Tačiau generolas viršijo net tokį savo kiek anksčiau pelnytą įvaizdį, kai kandidatų į prezidento postą TV debatuose bandė kažką pasakyti, sunkiai regzdamas sakinį ir pasiklydęs mintyse. Tokios Č.Jezersko ,,gražbylystės“ fone D.Grybauskaitė atrodė kaip neprilygstamas oratorius ir išminties bokštas.
Taigi, galbūt galima pasakyti taip, jog D.Grybauskaitė ne tiek laimėjo rinkimus diskusijų ir pasiūlymų metu, idėjų turnyre, kiek įvyko toks situacijos ,,persileidimas“, kai pagrindinis rinkimų prizas pretendentei savaime nukrito į skreitą. Lyg koks papuvęs obuolys. Tačiau neatmestina iš principo, jog galima abejoti dar ir radikalesniu būdu, keliant klausimą – ar nėra taip, jog minima pretendentė ne tiek pelnė prezidentės postą, įtikinusi tautą, kiek gavo tokį postą kaip dovaną iš ja patikėjusių įtakingiausių tautiečių (jų yra nedidelis skaičius ir jie gyvena toli nuo tautos)?
Ar D.Grybauskaitė yra oligarchijos statytinė? Neįmanoma tuo patikėti, taip pagalvoti nedrįsčiau (brrr...) net sapnuose. Vis dėlto atkreipsiu dėmesį, jog dabartinės prezidentės rinkimų sėkmę didele dalimi tada lėmė kai kurie ypač palankūs jai spaudos leidiniai, priklausantys nuosavybės teisėmis turtingiausiems ir drauge labai įtakingiems Lietuvos žmonėms.
Pagal apibrėžimą, tokio statuso spauda yra oligarchijos užgimimo ir raiškos bazinė sąlygą. Taigi, jeigu prezidentė, tarkime, nė iš tolo nėra kokia nors oligarchijos statytinė, tai galbūt ne be pagrindo kyla susirūpinimas, ar netaps Jos Ekscelencija įkaite.
Nenorėčiau sutikti ta pačia proga su Žurnalistikos sąjungos pirmininko D.Radzevičiaus, kuris dažnai būna teisus ir taiklus, nuomone, jog žurnalistika nėra verslas. Kaip atrodo bent man, tik tokia žurnalistika, kuri pateikia kokybišką produktą, gali išlikti rinkos sąlygomis, o, be to, tik tokia žurnalistika, kuri sugeba uždirbti pati, gali būti daugiau ar mažiau laisva, leidžianti sau tokią prabangą kaip žurnalistikos idealų puoselėjimas. Kitais atvejais žurnalistika neretai tampa oligarchinio intereso įtvirtinimo priemone.
Prieš čia minimus rinkimus esu pirštu viešoje erdvėje parodęs į D.Kuolį kaip į pageidautino kandidato į prezidentus pavyzdį. Po to ne kartą esu kritikavęs minimą asmenį, be didelio pritarimo kalbėjęs apie jo pasirinkimus. Taigi, ar tai reiškia, jog tokio pavyzdžio išsižadu. Jokiu būdu!
Kita vertus, nei tada , nei dabar asmeniškai ir kažkaip ypatingai nesimpatizavau D.Kuoliui, kalbėjau ir dabar čia kalbu ne tiek apie asmenį, kiek apie tipinį pavyzdį, drauge norėdamas kažkiek įvaizdinti tokį pavyzdį. D.Kuolys čia tik tarp kitko. Daug svarbiau pastebėti tai, jog pobrazauskinei epochai reikalingas humanitarinių užmojų prezidentas. Imperijoms valdyti, galimas daiktas, labiau parankus yra technokratinio stoto žmogus, tačiau orientuojantis ne į plotą, bet į gylį, labiau reikalingas yra humanitarinis nusiteikimas.
Žinoma, kalbame ne apie išsilavinimą siaurąja prasme, ne apie profilį, o apie sugebėjimą persisunkti tam tikro tipo dvasia, apie mokėjimą suburti tokią įvairiapusę komandą, iš kurios žmonių pats pretendentas į prezidentus visados galėtų kažko išmokti. Tokia yra humanitarizmo dvasia. Tik tokiu atveju, regis, galima būtų išvengti net tokios erzinančios smulkmenos - ne smulkmenos kaip nesibaigiantys aukščiausio politinio lygio liapsusai.
P. S. Labai gerai suprantu, jog išnaudojau beveik visus toleruotinus nepagarbaus kalbėjimo apie prezidentę išteklius. Dažnai nevalingai prasprūstantis storžieviškumas man pačiam, tokiam švelniaširdžiui, yra didelis išbandymas ir kančia. Tačiau prašom suprasti ir mane. Prezidentės gerbėjai, pumpuojantys jos reitingus, regis, didelio diskomforto nejaučia, o tuo metu nuolankus jūsų, skaitytojau, tarnas kankinasi dėl pažeminimo, matydamas tai, jog gimtosios šalies politiniai ir moraliniai ištekliai yra panaudojami suteikiant didesnę ar mažesnę apsaugą pašvinkusiam A.Lukašenkos režimui.
Nepadėtų čia, regis, man net nemokamas pienas kaip kompensacija (praktikuojama kompensacijos rūšis sovietmečiu) už gyvenimą tokio nuodingo nesmagumo atmosferoje. Todėl kitų rinkimų pradedu laukti su viltimi žiemos pusnynuose, kai pavasariu dar nekvepia nė iš tolo.