Prapliupo medaliais ir titulais
Šiuo metu Vilniuje gyvenantis ir sportuojantis J.Kinderis prisipažįsta, kad nieko panašaus į praėjusius metus iki šiol nėra buvę.
Iš Europos čempionato Vengrijoje panevėžietis parsivežė du bronzos medalius, drauge su Edvinu Krungolcu ir Tomu Makarovu iškovotus komandų įskaitoje bei estafetės varžybose. Arti medalio Justinas buvo ir asmeninėje įskaitoje liko ketvirtas.
Pasaulio čempionate Kinijoje J.Kinderis asmeninėje įskaitoje ir mišrių porų varžybose su Donata Rimšaite taip pat iškovojo bronzos medalius, o vyrų komandų įskaitoje su šalies rinktinės draugais pasipuošė auksu.
Be to, dukart buvo antras pasaulio taurės etapuose.
Geriausio praėjusių metų šalies sportininko rinkimuose J.Kinderis į priekį praleido tik panevėžietę treko dviratininkę Simoną Krupeckaitę bei krepšininką Liną Kleizą ir užėmė trečią vietą.
Praėjusių metų pabaigoje panevėžietis buvo išrinktas geriausiu 2010ųjų šalies penkiakovininku, apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Panevėžio sportui“ bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi.
Permainos viską apvertė aukštyn kojomis
Anksčiau panevėžiečiui bene sunkiausiai sekdavosi šaudymo rungtyje, dėl to nukentėdavo ir rezultatai. Viskas pasikeitė užpernai sujungus bėgimo ir šaudymo rungtis dabar ji tapo panaši į biatloną.
„Sujungus rungtis beveik viskas apsivertė aukštyn kojomis buvusiems lyderiams sekasi nebe taip gerai, o mano rezultatai pradėjo augti tiesiog akyse.
Anksčiau prieš šaudymą apimdavo baimė, o dabar, kai reikia šaudyti po bėgimo, greitai dingsta visi jauduliai, nes apie tai tiesiog nėra kada galvoti. Aišku, per atsakingesnes varžybas kartais pagauna jaudulys“, sakė J.Kinderis.
Penkiakovininkų laukia dar viena naujovė sportininkai šaudys ne kulkomis, o lazeriais. Pasak J.Kinderio, šaudymo principas išliks toks pat, tik nebereikės kaskart įdėti į pistoletą kulkos, prieš paleidžiant lazerio spindulį pakaks iš naujo užtaisyti šautuvą.
„Dabar esame nežinomybėje, nes iki artimiausių varžybų liko mažiau nei mėnuo, o naujų pistoletų dar neturime. Tikiuosi, kad didelio skirtumo nebus ir ši naujovė rezultatams įtakos neturės“, vylėsi J.Kinderis.
Geru plaukiku tapti nepavyko
Į sportą nuo mažens linkęs J.Kinderis iš pradžių paragavo plaukiko duonos. Pasak Justino, besimokant „Žemynos“ vidurinėje mokykloje, kurioje yra baseinas, būtų buvusi nuodėmė jo nelankyti.
Pirmąja devynmečio berniuko trenere buvo Židrūnė Budrienė, po to plaukiką treniravo amžiną atilsį Aldona Navasaitienė, kelerius metus dirbo su trenere Ina Šimeliūnaite.
„Atrodo, viską darydavau gerai, nepraleisdavau treniruočių, tačiau kad ir kaip stengdavausi, bet su geriausiais plaukikais varžytis nesisekdavo. Galbūt nebuvo duota ir plaukiko duomenų“, J.Kinderis suprato, kad baseino takeliuose skambių pergalių nepasieks.
Dar lankydamas plaukimo treniruotes J.Kinderis pas žinomą triatlonininką Vidmantą Urboną išbandė ir triatloną. Tačiau, pasak Justino, rimtai šia sporto neužsiėmė ir profesionaliai nesitreniravo.
Vieną vasarą Justinas sulaukė dabartinio savo trenerio Jurijaus Moskvičiovo skambučio. Treneris siūlė išbandyti šiuolaikinę penkiakovę ir pakvietė 15metį jaunuolį atvykti į sostinę peržiūros.
„Peržiūroje nebuvo lengva, šaudymo rungtyje pasirodžiau dar pusėtinai, bet fechtuotis sekėsi sunkiai, atrodžiau kaip medinis.
Tačiau treneriui didelį įspūdį padarė paskutinė bėgimo rungtis, ji man ir dabar gerai sekasi. Taigi treneris pakvietė atvykti į Vilnių mokytis ir sportuoti“, prisiminė J.Kinderis.
Sostinėje J.Kinderis baigė vidurinę mokyklą bei įstojo į M.Romerio universitetą, jame panevėžietis jau ketvirtame kurse studijuoja teisę ir valdymą.
Iškovotus trofėjus veža mamai
Vienas geriausių šalies penkiakovininkų nuosavo būsto sostinėje kol kas neturi, tad iškovotus medalius ir taures veža pas Panevėžio priemiestyje, Velžyje, gyvenančią mamą Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoją Audronę Kinderienę.
Svečiuodamasis pas motiną Justinas nepamiršta ir treniruočių: lavinti plaukimo įgūdžių vyksta į „Žemynos“ mokyklos baseiną, o kad nuo krūvių neatprastų kojos, net ir žiemą jas miklina iš Velžio nubėgdamas į Panevėžį ir atgal iš viso apie 14 kilometrų.
Tiesa, J.Kinderio treniruočių ritmą savaitei buvo sutrikdžiusi pakilusi temperatūra. Pasak sportininko, tai pirmas kartas, kai dėl ligos taip ilgai turėjo sėdėti namuose, todėl net neįsivaizduojąs, kiek prireiks laiko, kad atgautų ankstesnę sportinę formą.
Iš trijų A.Kinderienės vaikų Justinas vienintelis pasirinko sportininko karjerą: vyriausioji dukra Jūratė įsikūrė Jonavoje, o vidurinysis sūnus Mindaugas gyvena ir dirba Panevėžyje. Abu jie sukūrę savo šeimas.
Apie savo šeimą Justinas dar negalvoja, anot vaikino, prieš žengiant šį žingsnį reikia turėti pagrindą po kojomis.
Savo minčių visiems atskleisti negali
Buvusi tavo partnerė šalies rinktinėje D.Rimšaitė nutarė atstovauti Rusijai. Kaip vertini šį jos sprendimą? paklausėme J.Kinderio.
Ką aš galiu pasakyti jai ten gerai. Neseniai kalbėjau su Donata, ji viskuo labai patenkinta ir neturi rusams jokių priekaištų.
Ar iš tikrųjų Lietuvoje tokios blogos treniruočių sąlygos, kaip teigia D.Rimšaitė?
Blogos nėra, bet Rusijoje sąlygos kur kas geresnės. Girdėjau, kad nuo vasario pradžios ji su Rusijos penkiakovininkų rinktine 20 dienų stovyklaus Ispanijoje, iš ten skris į dar vieną stovyklą Amerikoje, kur vasario pabaigoje vyks pirmas pasaulio taurės etapas. O štai mes vyksime tiesiai į varžybas. Tuo ir skiriasi sąlygos pas mus ir Rusijoje.
Jeigu tau pasitaikytų tokia galimybė, ar pasielgtum kaip D.Rimšaitė?
Tiesiog stengiuosi apie tai negalvoti. Kad ir kokios mano mintys būtų, negaliu apie tai kalbėti, nes galima susilaukti sankcijų. Plaukikas Vytautas Janušaitis pakalbėjo, tai po to pylos gavo.
Užaugo kartu su lyderiais
Kas tau padėjo pasiekti tokių aukštumų šioje sunkioje sporto šakoje?
Jeigu ne rinktinės lyderiai Edvinas Krungolcas ir neseniai karjerą baigęs Andrejus Zadneprovskis, kažin ar būčiau pasiekęs tokių rezultatų. Galima sakyti, jie mane kaip vaiką užaugino.
Stebėdavau, kaip ir ką jie daro, paskui kartu pradėjome važinėti į stovyklas ir varžybas, taip įgijau neįkainojamos patirties.
Būna, kad jaunimo grupėje kone viską laimėjęs sportininkas, pradėjęs rungtyniauti su suaugusiaisiais, pralaimi ir patiria šoką. Man pavyko to išvengti, nes anksti pradėjau varžytis su vyrais.
Iš pradžių buvo labai sunku, tačiau sužinojau, ką reiškia pralaimėti. Man ir dabar tai padeda atsigauti po nesėkmių.
Kuri penkiakovės rungtis tavo mėgstamiausia?
Labiausiai patinka fechtuotis. Tai labai emocinga rungtis, fechtuodamasis pajunti azartą, užsivedi ir nepastebi, kaip praeina laikas.
Kaip sekasi sutarti su žirgais, ar nepasitaikė kritimų, traumų?
Žirgus varžyboms gauname ištraukę burtus, žirgų būna įvairaus charakterio: ant vienų pakanka tik atsisėsti ir leki kaip su motociklu, kitus tenka paraginti.
Teko ir nukristi nuo žirgo, per vieną treniruotę berods penkis kartus kritau. Rimtesnių traumų pavyko išvengti, tačiau kartą buvo lūžęs skruostikaulis: nukritęs laikiau žirgą už pavadžio, kad ištrūkęs iš įkarščio neprikrėstų eibių, o jis man su kanopa įkabino į skruostą.
Svajoja apie olimpiadą
Kuris pernai iškovotas medalis ar titulas tau yra brangiausias?
Sunku pasakyti. Buvo labai malonu gauti prizą už trečią vietą geriausio praėjusių metų šalies sportininko rinkimuose. Kita vertus, be medalių Europos bei pasaulio čempionatuose nebūtų ir šio prizo.
Kokie tavo tikslai šiame sezone?
Nesu labai didelis maksimalistas, tačiau širdyje tikiuosi iškovoti kelialapį į Londono olimpiadą. Žinoma, smagu iškovoti medalį pasaulio čempionate, tačiau olimpinės žaidynės yra visai kas kita, jose dalyvauti svajoja kiekvienas sportininkas.
Manau, pagal praeitų ir užpraeitų metų rezultatus olimpinis kelialapis įvykdoma užduotis. Tam reikia šiemet vasarą Europos čempionate patekti į aštuntuką arba būti tarp prizininkų pasaulio pirmenybėse.
Dar galima rinkti reitingo taškus už pirmas vietas pasaulio taurės etapuose, tačiau nugalėti juose nėra taip paprasta.