Ši piratų keiksnojama valstybė seniai garsėja kova su autorių teisių pažeidimais, čia plačiai taikomos kompensacijos už kūrinių kopijavimą asmeniniais tikslais, verslo keblumų patiria tokie informacinių technologijų (IT) gigantai, kaip „Google“, „Apple“ ir kiti.
Pratęsiant žinomą posakį, kad turinys yra karalius, o technologija – karalienė, galima klausti, dėl ko prancūzai taip „nemyli“ karalienės? Ar girdamiesi interneto greičiu ir skvarba, visuotine kompiuterizacija ir kitų technologijų plėtra galime iš jų ko nors pasimokyti?
Rykštės ir saldainiai
Prancūzų „maišto“ prieš interneto gigantus ištakomis galima laikyti praėjusio dešimtmečio viduryje prasidėjusią knygų leidėjų ir rašytojų kovą su „Google“ ir jos knygų skaitmenizavimo projektą.
Kaip žinia, tuomet interneto paieškos milžinas ėmėsi skenuoti visas knygas, kurių autorių teisių savininkai nežinomi arba kurių teisių galiojimas yra pasibaigęs.
Priešindamiesi „Google“ užmačioms, prancūzai, kaip ir vokiečiai, pareiškė, jog projektas pažeidžia jų autorių ir leidėjų teises, bendrovei suteikia monopolines sąlygas valdyti per amžius sukauptą kultūrinį paveldą.
Tačiau priešintasi ne knygų perkėlimui į internetą ar galimybei tūkstančiams skaitytojų susipažinti su saugomais archyvais. Dėl to pačioje Prancūzijoje pradėtas nacionalinis knygų skaitmenizavimo projektas, kuriam skirta milijardai eurų.
Apie šios šalies santykį su skaitmeniniu turiniu daug ką sako praėjusiais metais šalies vyriausybės patvirtintas 25 mln. eurų vertės projektas, kurio tikslas – skatinti legalios muzikos įsigijimą internete.
Pagal projektą kiekvienas 12–25 metų prancūzas už 25 eurus gali įsigyti specialią mokėjimo kortelę, suteikiančią teisę legaliose interneto parduotuvėse nusipirkti 50 eurų vertės muzikos įrašų. Beje, tokią iniciatyvą pasveikino ir Europos Sąjungos valdžia.
Taigi naudoti legalų skaitmeninį turinį prancūzai raginami ne tik tokiomis griežtomis sankcijomis, kaip interneto prieigos blokavimas, tačiau ir švietėjiškais projektais bei finansinėmis paskatomis. Tai rodo, kad prancūzams svarbi ir skaitmeninių technologijų plėtra, ir turinio apsauga bei legalus jo naudojimas.
Kultūros ekonomika
Prancūzijoje itin plačiai taikomas ir kompensacijų už kūrinių kopijavimą asmeniniais tikslais mechanizmas. Rinkliava už laikmenas nustatyta ne tik parduodant CD ar DVD diskus (kaip kad Lietuvoje), bet ir už USB atmintines, MP3 grotuvus, kompiuterines laikmenas ar atmintį turinčius telefonus. Pagal naujausią projektą tokia rinkliava numatyta ir madingiausiam pastarojo meto įrenginiui – planšetiniams kompiuteriams.
Apie šalyje vyraujantį požiūrį į muziką, o kartu ir į prancūzų kalbą daug ką pasako reikalavimas, kad ne mažiau kaip 2/3 muzikinių TV kanalų eterio užimtų prancūziška muzika (Vokietijoje taip pat galioja panašus reikalavimas).
Galima manyti, kad toks požiūris į nuosavą kūrybą yra tiesiog nacionalizmo apraiška. Vis dėlto, be meilės ir pagarbos nacionalinei kultūrai, čia ne ką mažiau svarbus ir ekonominis motyvas.
Europos Komisijos (EK) duomenimis, Prancūzijos kūrybinių industrijų metinės pajamos siekia daugiau kaip 79 mlrd. eurų. Per 618 tūkst. darbo vietų sukuriančio ūkio sektoriaus pridėtinė vertė sudaro 3,4 proc. viso šalies BVP (daugiausia visoje Europoje).
Pagal šį rodiklį Prancūzijoje, taip pat Vokietijoje bei daugelyje kitų ES šalių kūrybinės industrijos lenkia informacinių technologijų, nekilnojamojo turto, maisto, gėrimų bei tabako ir daugelį kitų ūkio sektorių.
Kur iškeliauja pinigai
Kovodama su autorių teisių pažeidimais, skatindama legalaus turinio pardavimą ar plačiai taikydama kompensacijas už kūrinių kopijavimą asmeniniais tikslais, Prancūzija ne tik propaguoja nacionalinę kultūrą, bet ir stimuliuoja svarbią ūkio šaką.
Tačiau kuo kūrybinės industrijos geresnis, pavyzdžiui, už IT verslą, kuris skundžiasi labiausiai kenčiąs dėl reikalavimų ginti autorių teises, riboti interneto prieigą, blokuoti nelegalius puslapius, atiduoti autoriams dalį pinigų už parduotas tuščias laikmenas?
Tyrimai rodo, kad daugumą kūrybinės industrijos bendrovių sudaro smulkios ir vidutinės įmonės. Jos sukuria daugiausia darbo vietų ir pridėtinės vertės. Be to, didesnė dalis jų uždirbtų pinigų toliau investuojami šalies viduje, o neiškeliauja pasaulinėms korporacijoms už Atlanto ar Pietryčių Azijos įrangos gamintojams, nenusėda interneto piratų sąskaitose (t.y. šešėlinėje ekonomikoje).
Vis dėlto, kaip pabrėžia EK, svarbiausia yra tai, kad bet kokiam šiandienos verslui, pačiai ekonomikai, reikalingas kultūra grindžiamas kūrybiškumas. Tad kultūros industrijų plėtra skatintina tiek nacionaliniu, tiek visos bendrijos mastu.
Prie informacinių technologijų plėtros kūrybiškumas prisideda dvejopai. Viena vertus, be vertingo, paklausaus turinio, daugelis šiuolaikinių įrenginių ir technologijų būtų nereikalingi. Antra vertus, tam, kad atsirastų naujų, dar pažangesnių technologijų, jų kūrėjai taip pat turi būti kūrybiški.
Technologijų Lietuva
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva itin daug padarė informacinių technologijų plėtros srityje. Mokestinių lengvatų ir ES pinigai leido sukurti modernią infrastruktūrą, kompiuteriai ir interneto prieiga tapo prieinama daugumai įmonių ir privačių vartotojų.
Tačiau kultūra ir kūrybinės industrijos liko nuošalyje. Panašu, kad ši sritis, kurios pridėtinė vertė sudaro 1,7 proc. viso šalies BVP, kuri sukuria beveik 34 tūkst. darbo vietų ir kuri didina visos valstybės intelektinį bei dvasinį potencialą, iš esmės nerūpėjo nė vienai valdžiai.
O juk pakaktų, kad valstybės institucijos darytų tai, ką ir taip privalo daryti. Pavyzdžiui, uždraustų elektroninius mokėjimus visiems nelegalų turinį platinantiems interneto puslapiams (ne tik „Linkomanijai“), blokuotų tokius puslapius arba draustų interneto prieigą užkietėjusiems piratams. Galiausiai jeigu už kūrinių kopijavimą asmeniniais tikslais rinkliavą nustatytų ne tik pasenusiems CD ar DVD diskams, bet ir visoms kitoms laikmenoms.
Suprantama, vien draudimais ir ribojimais vargiai ką nors laimėsi. Valstybė taip pat turėtų skatinti iniciatyvas padaryti skaitmeninį turinį daug prieinamesnį, remti legalų jo naudojimą.
Taigi pasimokyti yra ko, tik klausimas, ar yra noro mokytis, ar mums dar ką nors reiškia kokybiška nacionalinė kultūra, mūsų kūrybinės industrijos ir galiausiai kūrybiškumas? Ar visa tai pamiršime ir tenkinsimės vien informacinių technologijų, kurios be kokybiško turinio mažai ką duoda, plėtra?