Kaip mėgo kartoti vienas kaimo Jurgis: jei vogti, tai milijoną, jei birbinti, tai karalienę. Dabar jis sėdi kalėjime. Ir dar ilgai sėdės. Kalėjimas, kiek suprantu, tai tokia vieta, labai panaši į voljerus, kuriuos įsirengia progresyviausi šunų augintojai ir mano, kad į tokius įkišti mes turėtume alpti iš laimės. Patys pabandykite narve patupėti ir suprasite, kaip gera!
Jurgis va, tupi, nes jis – piktavalis mafiozas, o ne garbingas vyras ir žaidė ne pagal taisykles. Jei nori vogti Lietuvoje, iš pradžių turi to nusipelnyti. O kai nusipelnai, vagi ir gyveni geriau. Kas čia bus, jei kiekvienas kaimo ilgakanopis veršis ims savivaliauti?
Juokingiausia, kad Mergelės Marijos globojamoje šalyje vagia net tie, kurie visai to nemoka daryti, bet nenori atsilikti nuo mados. Pavyzdžiui, Seimo kanceliarijos finansininkių šaunus pulkelis. Didžiausiu nemokša tikriausiai būtų Jorkšyro terjero augintinis, atsiprašau, augintojas, eksseimūnas karalius Ezopas. Nevykėlis net nesugebėjo raštingai pasisavinti jau nusavintų valstybės lėšų, kurios pačios be jokių pastangų nutekėjo į jo kišenes. Nors nujojo ne vieną tūkstantį valdiškų litukų, jokio nusikaltimo tame nėra. Pasirodo, tereikia juos grąžinti į biudžetą, ir baigtas kriukis – jokios baudžiamosios atsakomybės, tik politinė.
Tarp mūsų lojant, tai politinė atsakomybė – miražas, realiai neegzistuojantis reiškinys, šnipštas. Įdomu, kodėl tada į kalėjimus sodinami kišenvagiai, nukniaukę tik keletą šimtų litų ir tai, jei labai pasiseka, nes po premjero bulterjero šutvės šėlsmo retas pilietis tokią sumą išgali kišenėje nešiotis.
Vadovaujantis tokia keista logika, ilgapirštis, jei jau pakliuvo, nukniauktus grašius galėtų grąžinti aukai ir toliau varyti darbuotis į trasą. Pasiseks nepasiseks, o atpildas – arba grynieji, arba politinė atsakomybė – tremtis vogti į mažiau pelningas gatves, tarpuvartes, viadukus.
Kai kurie jūsų tautiečiai grobsto PVM (net nežinau, kas tai per nesąmonė), kiti – Europos struktūrinius fondus, dar kiti – žemes: persikelia jas iš Šniūraičių asfalto bazės teritorijos į Trakų nacionalinį istorinį parką ar Labanoro girią. Vieni užveisia žuvininkystės ūkius apleistose kiaulių fermose, kiti – kas pusę metų bankrotina avialinijas. Ne veltui, anot mano šeimininkų, Šanchajaus EXPO Lietuva per kinų televiziją buvo pristatyta kaip viduramžių valstybė, į kurią vienintelę Europoje nėra skrydžių lėktuvu.
Patys išradingiausi didžiai gerbiami vyrai ir tetos sugeba rekvizuoti savo naudai valstybei priklausančius daugiaaukščius viešbučius. Pasirodo, viskas galima – tereikia priklausyti garbingų ponų draugijai, net ne kruvinai mafijai. Jei apsivogs garbingas vyras arba jo šeimos nariai, vadinasi, viskas teisėta. Teisėta dėl to, kad prieš vagiant konsultavosi su rimtais advokatais, kaip pasisavinti turtą, bet pagal įstatymus arba tik šiek tiek juos aplenkiant. Svarbiausia, kad viskas atrodytų solidžiai. Kaip sakė amžiną jam atilsį AMB: „Vsio zakonno“.
O štai organizuoto nusikalstamumo atstovai – nepraustaburniai. Jų veikla paremta tik goduliu ir brutalia jėga. Tad iš jų reikės ir turtą konfiskuoti. Na, tą kurio dar nebus spėję perkelti į liberalesnius kraštus nei jėzuitinė Lietuva. Žinoma, konfiskuotą turtą garbingi ponai tikrai mokės pasidalinti įstatymu numatytu keliu.
Garbingi vyrai ir tetos, kad viskas eitų kaip sviestu patepta, buriasi į partijas. O šios grobsto valstybines lėšas per įvairiausius projektus. Sunkiausiai nustatomi grobstymo faktai – kultūros, medicinos, energetikos ir, aišku, statybos baruose. Teisėsaugininkai specialių šių sričių žinių tai neturi.
Pavyzdžiui, “įsisavindama” Europos lėšas Abonento partija aukštyn kojom apvertė visą Vilnių. Šeimininkai sako, kad žmonės penkerius metus centrinėmis miesto gatvėmis negalėjo praeiti. Užtat dabar Gedimino prospektas visas švyti. Vasaros metu ir mes, keturkojai, ir jūs, dvikojai, – visi leipstame ir keipstame nuo karščio, nes darbų įkarštyje buvo iškirsti visi natūralią paūksmę teikę medžiai.
Ekskomunistai dešimt metų statė auksinių plytų dėžę Gedimino pilies papėdėje ir, dar nebaigę darbų, padabino ją didžiuliu dramblio pasturgaliu. Paksininkai pradėjo grandiozines futbolo stadiono statybas, bet projektukas užlūžo net neįsibėgėjęs. Taigi, jau kelinti metai boluoja sau neįsisavinti hektarai. Jei valdžiažmogiai nesugeba niekaip racionaliai to ploto panaudoti, galėtų bent šunų aikštelę ten įrengti su visais patogumais.
Rinktumėmės mes ten iš viso miesto ir šeimininkus savo atitemptume. Va, ir būtų jums naujas traukos centras. Mes jį taip išpopuliarintume, kad apie tai sužinoję keturkojai, atbogintų čia savo šeimininkus iš visos Europos. O paskui, vystantis mokslui ir suklestėjus inovacijoms, į jį patrauktų gyviai ir iš kitų planetų.
Panašų valstybinių lėšų absorbavimo planą sugalvojo konservatoriai. Tik pagal jų vizijas, Naujieji Vasiukai, patobulinti verslo inkubatoriumi, turėtų išdygti ne Šeškinėje, o Antakalnio rajone, šalia studentų miestelio, kiek keistoku pavadinimu – „Saulėtekio slėnis“. Nė velnio! Naujieji Vasiukai turi būti būti Šeškinėje, ir taškas!
Geidžiamiausias kąsnis – atominės elektrinės statyboms skirtos lėšos. Kuriai partijai pavyks jas nusisavinti, – dar klausimas. Pati elektrinės idėja pakibo ant plauko. Tik atminkite, garbingi partijų ponai, imti reikia tiek, kiek sugebėsite panešti. Manau, ir patys puikiai suprantate, kad be importinių kompanijų neapsieisite.
Įdomu, kokį kaulą pasiūlysite užpelkės dėdėms, kad jie ateitų į jūsų smėlio dėžutę? Laidoti atvežtines radioaktyvias atliekas? O ką daugiau jūs galite pasiūlyti? Valstybė plika, basa – jau beveik viską iš jos iščiulpėt. Nepagalvokite – aš nesu nusistatęs prieš jūsų šalį, pagaliau ji ir mano gyvenamoji vieta. Bet, kad jūs patys ją taip visaip nekaip suvarėt. Kita vertus, nėra ko čia daug ir norėti, kai valstybę valdo trys blondinės ir subobėjęs bulterjero snukio bei intelekto vyriokas. Kaip jūs tokį dar pakenčiate?
Man, keturkojui, natūraliai sunkiai suvokiami jūsų vogimo tempai ir mastai. Aš ir mano brolis Siao kartais irgi paslapčia ką nors iš virtuvės nugvelbiame: dešrigalį, ne vietoje padėtą, ar varškę iš šeimininko lėkštės išlaižome. Bet ne iš godumo, o tik todėl, kad, pamačius kokį gardėsį, seilės pradeda gausiai tekėti, o tada, kaip patys suprantate, susivaldyti labai sudėtinga. Bet jūs – visai kas kita. Jūs imat, tempiat, slepiat galus reikia ar nereikia, svarbu judėti, nestovėti vietoje. Triūsiat iš idėjos! Kaip sakė viena jūsų įžymybė iš vadinamosios mafijos, dabar, beje, irgi į Lukiškių voljerą uždarytas, „judėjimas – tai gyvenimas, o gyvenimas – tai judėjimas“.
Marijos žemėje, kaip ir dera tikram dievobaimingam kraštui, grobiamos ne tik materialinės vertybės. Nuknisti intelektualų turtą jūsų šalyje lengviau nei čiurkštelėti pakėlus užpakalinę koją. Patikėkite – jokios atsakomybės, nei baudžiamosios, nei administracinės, nei politinės, nei lytinės.
Štai, pavyzdžiui, Ugninės pelėdos leidykla be jokio sąžinės graužimo firfina mintis iš visų kūrybingiausių, Lietuvėlėje per klaidą užsilikusių rašytojų ir kaip niekur nieko tekina jas į Vakarų Europą. Ir viskas normalu.
TV kanalai nuneša vieni iš kitų laidų koncepcijas. Iš pradžių vienas kuris nors nusigvelbia šou idėją iš rusiškų programų tinklelio, o po to jau jūsų tautiečiai, ją adaptavę vietiniam valstiečių skoniui, linksmina publiką projektais klonais per visus lietuviškus TV kanalus.
Užtat kurį kanalą beįjungsi, jei apie fantastinę krizę neburnoja premjeras bulterjeras arba apie monopolijų išvešėjusią veiklą egzaltuotai nekiauksi Jos Ekscelencija ir prakeiksmų Rytų kultūrų mylėtojams nesiunčia Jo Eminencija, tai arba rodo klumpakojo dešimtuką, arba sutartinių dvidešimtuką, arba šou kilbukų šukuosenų šimtuką. Programų paįvairinimui pertraukose tarp reklamų, kartais pademonstruoja pop žvaigždučių apatinio trikotažo penketuką.
Rusijoje protingesnės galvos, kaip antai Nikita Michalkovas, jau susigriebė. Mačiau, kaip jis, įlindęs į televizorių, dėstė, kad „tak vsiu stranu prochochočiem“. Įdomu, kaip jis ten sutilpo? O dar įdomiau, kada jūs, lietuviai, suprasite, kad tie visokių pakraipų saldūs TV dešimtukai skirti jus bukinti?
Panašu, kad negreit, nes, mano žiniomis, paskutinis svarbus įvykis Marijos žemėje nutiko pačiame Vilniaus centre įsikūrusioje prabangioje parduotuvėje. Ten stilingasis rūbininkas Mantas pristatė kailinių kolekciją, kurios, žinoma, pats nekūrė. Jis gi nieko nekuria, užtat fenomenaliai jaučia, prieš ką keturpėsčiam atsistoti. Ne visi šunys net tokią uoslę turi. Va, ir visa jo sėkmės paslaptis.
Brrrrr, tikiuosi, paltų iš šuns kailio ten nebuvo. Nes dabar madinga sudorojus mano brolius, nudirti nuo jų skūrą ir kailį, paskui truputį padažyti ir siūti puspalčius, striukes, manto. Įsigijusios tokius aprėdus poniutės draugėms giriasi, kad tai šinšilų, audinių, voverių, sabalų ar meksikietiškų šoklių kailinukai. Išsiaiškinsiu, ir jei sužinosiu, jog ten pardavinėjamos mano brolių lavonų liekanos, tai sutikęs tą narcizą kur nors tamsiame skersgatvyje, gribštelėsiu jam už klyno.
Apimti bandos jausmo, svetimo gviešiasi ir dantis šiepia net kolegos žurnalistai. Jų taikiniai – idėjos. Ko norėti, juk žurnalistai tokie patys žmonės kaip ir kiti. Vienas jų, nusižiūrėjęs nuo manęs, per Kūčias prakalbino kažkokį importinį kiemsargį Palšį. Visai savigarbos neturi. Kitas kolegos žingsnis turėtų būti – tiesiai į medį pas giminaičius beždžiones ir jų drauges papūgas. Galės ten juos kalbinti, beždžionauti irgi papūgauti.
Keisčiausi ir romantiškiausi piniginių srautų apdorotojai, be abejo, – turistai. Pavyzdžiui, brigada apsukruolių sugeba ir Lietuvą garsinti, jodami raiti gerai pramintais maršrutais link Juodosios jūros, ir laisvalaikį šauniai praleisti. Kai kurie iš raitininkų savu laiku kėlė Lietuvos futbolo lygį, kiti prisidėjo kuriant autorinių teisių apsaugos įstatymus. Jie taip sėkmingai savo darbus atliko, kad iš jūsų futbolo, juokiasi visa Europa, o realios autorinių teisių apsaugos jūsų krašte nėra iš viso. Ir pilių šitie šaunuoliai turi pusvelčiui įsigiję, ir milžiniškų keturkojų, vadinamų arkliais, ir pagarbą, ir apdovanojimų, netgi bajorų titulų.
Savaime suprantama, kad kilmingieji keliauja ne už savo lėšas, bet gerokai nulengvinę valstybės iždą – svarbūs asmenys mat, atliekantys ne mažiau svarbią misiją. Valstybinių lėšų užtenka ne tik romantiškai kelionei organizuoti, bet ir visus užkimšti, kad neamsėtų. Tik ne mane. Aš nepažįstu piniginių ženklų – nesu tobulas, tokia jau šuniška dalia.
Visai kitas reikalas – mano „locheliai“ šeimininkai. Jie keliauja už paskutinius sutaupytus skatikus ir, nors sugeba prasibrauti į sunkiai prieinamas Azijoje stūksančių kalnų teritorijas, kur dar nė vienas jūsų tautietis nėra kojos įkėlęs per visą tūkstantmetę jūsų valstybės istoriją, jokie jie didvyriai, niekas jiems neduoda apdovanojimų, atvirai lojant, visiems ant jų nusispjaut. Po tokių nutrūktgalviškų kelionių mums net ant ėdalo sunkiai besukrapšto. Užtat, kad jie prasčiokai, todėl gyventi, keliauti ir mane su Siao šerti privalo už savo pinigus, o ne valdiškus.
Kaip per dvidešimt savo šuniško gyvenimo mėnesių spėjau suvokti, nėra jūsų pasaulyje, žmonės, teisybės. Ko gero niekada ir nebuvo. Na, gal biblinio rojaus laikais. Užtat mūsų, keturkojų, tarpusavio santykiuose ji yra, nes ne pinigai, o instinktai mus valdo. Nemokame mes nei protauti, nei gudrauti, nei veidmainiauti, nei skaičiuoti, nei meluoti. Kitaip nei jus motulė gamta mus surėdė.
Tik vis bandau atspėti, kodėl gamta ne mus, o jus, ydomis persmelktus dvikojus, apdovanojo protu ir įteikė jums sąžinę? Vis tiek nežinot, ką su tomis brangiomis savybėmis veikti.