Artimiau pažįstantys Vytį galėtų paliudyti, kad temperamentinga, improvizacijomis paremta ir smagią nuotaiką skleidžianti muzika puikiai tinka jo būdui. Prie sintezatoriaus ar pianino šėlstantis V.Smolskas ir nulipęs nuo scenos nepraranda nuoširdžios šypsenos ir dar pasilieka jėgų linksmybėms iki paryčių.
Tai netrukdo jam siekti profesijos aukštumų. Dar būdamas M.K.Čiurlionio menų gimnazijos auklėtiniu V.Smolskas tapo tarptautinių pianistų konkursų laureatu Lietuvoje, Londone ir Paryžiuje. Studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis su Rūtos Švipaitės kvartetu pelnė konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ pagrindinį prizą – „Grand Prix“, jame gavo ir geriausio instrumentalisto apdovanojimą. Vytis taip pat yra konkurso „Jazz improvizacija“ laureatas.
Šiuo metu iš jaunimui skirtų projektų žinomas V.Smolskas grojo ir su tokiais Lietuvos džiazo grandais kaip Vytautas Labutis, Arkadijus Gotesmanas, Eugenijus Kanevičius. Jaunasis džiazo atlikėjas įgarsino kelis kino filmus, kartu su Andriumi Šarapovu kūrė muziką spektakliui „Boeing Boeing“. Nepaisant to, Vytis jaučiasi dar turintis daug ko pasimokyti.
Šiuo metu vaikinui kasdienybę diktuoja magistrantūros pakopos džiazo studijos Olandijoje, Hagos karališkojoje konservatorijoje.
Lrytas.lt interviu – su V.Smolsku.
***
– Esate save išbarstęs po įvairias grupes ir renginius. Nesinorėtų, kad jus melomanai verčiau sietų tik su kokiu nors vienu, nuolatiniu projektu?
– Vienas mano artimiausių ateities planų yra solo koncertas, kuris turėtų įvykti balandžio gale Vilniuje, „Piano.lt“ salėje. Kaip tik šiuo metu su rengėjais derinu sąlygas.
Mano tikslas bus pristatyti save kaip atlikėją ir parodyti tris kryptis, kuriomis norėčiau tęsti karjerą. Tai solinis grojimas, taip pat koncertavimas su trio. Ir galiausiai prie viso to, ką minėjau, pridėjus elektronikos skambesių, būtų trečioji kryptis. O per renginį tikėtis bus galima visko – nuo spontaniškų improvizacijų iki jau sukurtų originalių kompozicijų bei žinomų perdirbtų kūrinių su elektroniniais prieskoniais.
Bet aš prie rezultatų neprisirišu, nors ir myliu jų vaisius. Svarbiausia – pats kūrybinis procesas ir kad į koncertą susirinktų geri žmonės, puikūs muzikantai, kad vyrautų suvokimas, jog vieni be kitų nelabai galėtume ir egzistuoti.
– Solo koncertuose esame įpratę atlikėjus matyti rimtus, solidžius. O jūs iki šiol scenoje buvote valiūkiškas, jaunimo žargonu kalbant, „crazy“. Keisite įvaizdį?
– Jums nesiderina valiūkiškumas ir rimtumas? Atlikėjas pasirodymui ruošiasi rimtai – studijuoja medžiagą, repetuoja, o paskui jis gali į sceną išeiti su linksma nuotaika ir tai, ką atsidėjęs ruošėsi, pateikti smagiai. Aš renkuosi tokį – smagų – muzikos pateikimą, nors ir ne specialiai. Juolab, kad mūsų aplinkoje ir taip užtenka nesmagumų. Man norisi, kad publika iš mano pasirodymų prisimintų mane linksmą, su šypsena veide.
Žinoma, kuriant projektą visada kas nors pasikeičia – turiu galvoje, kad keičiasi vizijos, sampratos ir vis iš naujo reikia peržvelgti tai, ką jau sukūrei, bet tikiuosi iš esmės išlikti toks pat kaip ir anksčiau, ir norėčiau, kad viskas vyktų nuoširdžiai ir linksmai.
– Nesibaidote pasiūlymų groti priėmimuose, vestuvių vakarėliuose. Bet kritikai bumba, kad dėl papildomų skatikų taip tik talento energija tuščiai švaistoma.
– Negaliu su tuo sutikti visiškai. Nes profesionalas gali savo kūrybinį potencialą įžvelgti net ir tokiuose koncertuose. Ir visada atlikėjas turi pasirinkimą, visada gali pasverti, ar jam verta tame renginyje dalyvauti, ar ne.
Bendraujant su užsakovais, galima išsiaiškinti jų vertybes, sužinoti, ar muzikantas turės galimybę užsiimti saviraiška jam patinkančiu būdu. Atlikėjas visada gali atsisakyti dalyvauti koncerte, jei matys, kad jam tai nebus įdomu ir naudinga.
Pavyzdžiui, jeigu manęs paprašo groti kur nors nemokamai ar tik už simbolinį honorarą, pagrindinis mano reikalavimas būna, kad būtų užtikrintas geras garsas ir kad groti būtų malonu, kad būtų sukurtos paprasčiausio patogumo sąlygos, kad koncertuojant nereikėtų kankintis. Aišku, dauguma užsakovų tai supranta ir šias sąlygas išpildo.
Be abejo, daug kas priklauso nuo pačio renginio idėjos. Jei tai nekomercinio pobūdžio renginys, tarkim, labdaros koncertas ar draugų šventė, aš visada palankiai žiūriu į tokius pasiūlymus.
– Kad ir kokiame renginyje dalyvautumėte, jūsų vizitine kortele išlieka džiazas. O už didelius pinigus sutiktumėte pergroti Radžio ar „Yva“ tipo grupių dainorėlių atliekamas dainas?
– Nesu per daug įsigilinęs į tokią muziką, kad galėčiau vienareikšmiškai atsakyti. Žinau tik tiek, kad jie – popmuzikos atstovai ir kad jų atliekama muzika – ne mano skonio. Bet jei reikėtų apsvarstyti tokį variantą, aš pasistengčiau, kad galėčiau šią muziką atlikti savaip – taip, kad ji man taptų priimtinesnė, patrauklesnė.
– Kokį žinote jei ne tobulo, tai bent puikaus pasirodymo receptą, kad, kaip ir sakėte, „viskas vyktų nuoširdžiai ir linksmai“?
– Receptų yra begalės, kaip ir gero maisto – juk daug knygų prirašyta apie tai, kaip gaminti maistą. Tačiau kiekvienąkart tikriausiai tuo pačiu receptu nesinaudoji, o galbūt kažką visada darai taip pat – tai gali būti požiūris į gaminimą, meilė tam, ką darai, atsidavimas.
Kalbant apie muziką, nepavadinčiau to receptu, tai greičiau pagrindinis, pamatinis kūrybos ir jos atlikimo principas. Nes receptas – tai tik informacijos rinkinys, o svarbiausia, kas tą receptą rankose laiko.
– Sportininkams lengva nustatyti asmeninį rekordą, nes jis išmatuojamas laiku, įveiktu atstumu ir kitais konkrečiais matais. O kaip yra muzikoje, ir dar tokioje daugialypėje kaip džiazas?
– Ačiū Dievui, kad muzikoje nėra kaip sporte, kad muzika kiekvieną kartą išmatuojama skirtingais matais, t.y., kad kiekvienas tai daro savaip. Tokio kriterijaus, pagal kurį nustatoma, kas sugrojo geriausiai, kas liko antras, trečias, nėra.
Žinoma, ir muzikos pasaulyje vyksta konkursai, kur kažkas laimi ir dalijasi prizines vietas. Bet, kaip rodo pasaulinė praktika, labai dažnai dabar išgarsėję atlikėjai iki pripažinimo toli gražu ne visuomet konkursuose būdavo pirmi, bet galiausiai tapo žymesni ir labiau įvertinti nei tie, kurie laimėdavo.
Juk paprastas žmogus, klausantis muzikos, ne visada žino kriterijus, pagal kuriuos komisija vertina atlikėjų pasirodymą. Jis tiesiog kažkokiu, sau priimtinu būdu jaučia tą muziką. Kai kada publikai labiau patinka gal ir komisijos neįvertintas, bet kažkuo įdomus, turintis kažką griebiančio, nebūtinai profesionalus atlikėjas.
Užtat manau, kad vienas svarbiausių gero pasirodymo „matų“ – ar klausytojas, žiūrovas sukluso, pajuto tą muziką, ar ne.
– Apie džiazą pasklidę įvairūs posakiai. Štai, pavyzdžiui, Amerikos bokso čempionas George'as Foremanas yra pasakęs, kad jam boksas – kaip džiazas: kuo geresnis, tuo mažiau žmonių jį vertina. Ar sutiktumėte su šia mintimi?
– Galiu tik pabandyti nuspėti, ką jis iš tikrųjų turėjo galvoje. Manau, kad kuo labiau gilinamės į savo sritį ir jos profesionalumo klodus, tuo mes einame siauresne kryptimi, ir nuo tam tikros ribos dažnas klausytojas nebegali atpažinti aukšto profesionalizmo.
Na, aš, stebėdamas itin profesionalaus bokso rungtynes, gal ypatingo malonumo ir nepajusčiau. O dėl muzikos, tai esu įsitikinęs, kad publika visada gali patirti pasitenkinimą, jei ta muzika atliekama per stiprias emocijas, jei atlikėjas moka nustebinti. Žinoma, pirmiausia jis turėtų išmokti nustebinti pats save, būti įdomus sau, tada yra didelė tikimybė, jog jis privers taip pat jaustis ir klausytoją.
Štai šių metų „Mama Jazz“ festivalyje dalyvavo vienas garsiausių pasaulyje jaunosios kartos pianistų Geraldas Claytonas. Jis džiazą atlieka itin profesionaliai ir tradiciškai, jo klausytis be susižavėjimo neįmanoma, jam nė vienas nelieka abejingas, nes jis muziką pateikia su didele emocine įkrova ir savo visas išdirbtas technikas naudoja kaip priemones savo talentui atskleisti, o ne vien tam, kad jas panaudotų.
– Kodėl dažnai apie džiazą kalbama taip, tarsi tai būtų kažkas atskira nuo muzikos?
– Reikėtų pradėti nuo to, kad džiazo muzikanto gyvenimo stilius yra visai kitoks nei, tarkim, biuro darbuotojo. Džiazo atlikėjo kasdienybė ne tokia rami, ne tokia tvarkinga. Paprastas pavyzdys – „jam session“ baigiasi dažniausiai paryčiais, ir tada nebelieka galimybių keltis anksti ryte. Ir iš esmės pati džiazo prasmė yra improvizacijoje, sugebėjime kiekvieną dieną pamatyti naujai ir tuos pačius takus minti vis kitaip. Turbūt visa ši filosofija ir atsispindi paprastame gyvenime, buityje.
– Vadinasi, teisūs tie, kurie laisvai, audringai gyvenančio žmogaus gyvenimą net iki visiško banalumo palygina su džiazu?
– Iš dalies teisūs. Tačiau džiazas, kaip ir bet kuri kita muzikos disciplina, turi daug komponentų, kuriuos norint įvaldyti reikia daug laiko, jėgų ir supratimo, vien audringai gyvendamas to nepasieksi.
Aš groti džiazą pradėjau iš kitos pusės – ne nuo tradicinio džiazo, kaip visi vadovėliai moko. Tai buvo galima labiau laikyti improvizuojamąja, kūrybine muzika. Bet šiuo metu Olandijoje kaip tik ir studijuoju tą tradicinį džiazą ir stengiuosi pasisemti šios mokyklos įtakų, taip sakant, kamšau spragas. Kol kas esu įsitikinęs, kad dabartinės studijos yra be galo naudingos, ir šiuo metu jomis aš tiesiog mėgaujuosi.
– Turbūt sakysite, kad ten yra visai kitoks studijų lygis nei Lietuvoje?
– Lietuvoje viskas yra kitaip, gal lengviau, nes įsivyravęs lengvesnis požiūris į studijas, ne tiek daug reikalavimų. Hagos karališkojoje konservatorijoje mokslo programa – kur kas griežtesnė. 80 proc. paskaitų privalomos lankyti. Nors, žinoma, daug ką lemia žmogiškasis faktorius: gali būti, kad dėstytojas atlaidžiai žiūrės, jei žinos, kad tu į paskaitą neatėjai dėl to, kad šiandien tau koncertas.
Skiriasi ir dėstytojų požiūris į studentus. Ten jie dės visas pastangas, kad iš paskaitos išeitum viską supratęs. Dėstytojai aiškina tol, kol nė vienam studentui nelieka nieko nesuprasta. O, kiek iš patirties galiu pasakyti, Lietuvoje paprastai per paskaitą dėstytojas dėsto sau, auditorijoje sėdi koks trisdešimt studentų, iš kurių po paskaitos pusė liks taip ir nesupratusių.
Tačiau čia problema slypi ne tik požiūryje, bet ir finansavime. Konservatorijoje, kurioje šiuo metu studijuoju, studentų grupės mažos, kiekvienas turi galimybę asmeniškai bendradarbiauti su dėstytoju, ir jis visuomet pasieks, kad tu išmoktum tai, ką jis užsibrėžė tave išmokyti.
– Haga garsėja puikiais muzikantais. Kaip ši aplinka jus veikia?
– Haga – pianistų miestas. Jame yra tokia gausybė gerų pianistų, kad pirmą kartą ten atvykęs, patyriau didelį šoką. Mane net apėmė savotiška depresija, supratus, kiek ten yra daug gerai grojančių žmonių. Bet vėliau tai mane įkvėpė.
Iš tiesų ten studijuojant didelį vaidmenį atlieka pati aplinka. Kiekvieną vakarą turime galimybę dalyvauti „jam session“: susitinka dėstytojai, jų mokiniai ir visi kartu muzikuoja. Be to, vyksta labai daug džiazo koncertų ir pačioje konservatorijoje, ir už jos ribų.
Hagoje, taip pat netoli esančiame Amsterdame yra daugybė kavinių ir džiazo klubų, kur nuolat vyksta koncertai. Aš dažnai lankausi žymiausiame Olandijoje džiazo klube Amsterdame „Bimhuis“, kur koncertuoja pasaulinio lygio džiazo žvaigždės. Labai džiaugiuosi, kad vieno draugo dėka kartais ten galiu patekti kaip svečias ir nepirkti bilieto.
Neseniai šiame klube teko stebėti vokalistės Gretchen Parlato ir pianisto Aarono Parkso pasirodymus.
– Ką darote, kad atgautumėte jėgas po naktinėjimų ir koncertų maratonų?
– Anksčiau reguliariai užsiiminėdavau joga ir meditacija. Tai labai atpalaiduodavo. Teks vėl pradėti praktikuoti, nes jau jaučiu ramybės, rimto poilsio smegenims trūkumą. Kita vertus, Olandijoje turiu tam tikrą dienos režimą ir jis yra daugmaž nuolatinis – „įveda“ mane į pastovumą. O kai atsiranda pastovumas, tai ir protas nurimsta.