Jis tradiciškai apdovanotas skulptoriaus Edmundo Frėjaus sukurtu atminimo medaliu ir diplomu.
Šiemet fondo valdyba, atsižvelgdama į savo pateiktas užklausas visuomeninėms, nevyriausybinėms organizacijoms, su žmogaus teisių gynimu susijusiomis institucijoms Lietuvoje rinkosi iš keturių kandidatūrų. Tai visuomenės gyvenimo reiškinių komentatorė Nida Vasiliauskaitė, visuomeninio gyvenimo apžvalgininkas, įvairių socialinių projektų iniciatorius ir kuratorius Algirdas Davidavičius, A.Navickas ir pedagogas Vytautas Toleikis.
Kasmetinė Tolerancijos žmogaus nominacija skiriama asmeniui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame ir politiniame Lietuvos gyvenime.
Pirmasis metų Tolerancijos žmogaus apdovanojimas 2002 metų sausį buvo įteiktas Tomui Šernui. Vėliau metų Tolerancijos žmogaus titulas atiteko profesorei Irenai Veisaitei, žurnalistui Algimantui Čekuoliui, režisieriui Sauliui Beržiniui, pranciškonų vienuoliui, kunigui Arūnui Peškaičiui, psichologui Robertui Povilaičiui, atlikėjai Jurgai Šeduikytei bei žurnalistui Mykolui Drungai, 2009 metų Tolerancijos žmogaus nominacija atiteko poetui, vertėjui ir eseistui profesoriui Tomui Venclovai.
Tarp metų Tolerancijos žmogaus titulo nominantų buvo daugelis visuomenėje žinomų žmonių, aktyviai reiškiančių savo vertybinę ir pilietinę poziciją: rašytoja Jurga Ivanauskaitė, žurnalistas Romas Sakadolskis, dvasininkai Julius Sasnauskas ir Vaclovas Aliulis smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekeris, teisininkas Dainius Žalimas, politikos apžvalgininkas ir komentatorius Kęstutis Girnius ir kt.
Lrytas.lt pakalbino laureatą A.Navicką:
- Ar tikėjotės sulaukti šio įvertinimo?
- Viena vertus, džiugu nesijausti, kad esi vienas. Kita vertus, labai gerbiu tuos kolegas, kurie skyrė šį apdovanojimą, labai garbinga kompanija laureatais paskelbtų žmonių. Ne visada galiu sakyti, kad jaučiuosi jos labai vertas. Irena Veisaitė, Arūnas Peškaitis, Tomas Šernas ar Mykolas Drunga – tai žmonės, kuriuos tikrai galiu vadinti savo mokytojais ar tokiais žmonėmis, iš kurių galiu mokytis, kuriais galiu džiaugtis.
Nesijaučiu esąs tolerantiškas, visomis prasmėmis „lengvas“ žmogus. Veikiau esu sūrus, o ne koks nors „sacharininis“ ar saldus.
- Ar ši nominacija kaip nors jus įpareigoja?
- Nieko, nė kiek neįpareigoja. Nežinau, kokie apdovanojimai gali kažką įpareigoti ar neįpareigoti, kaip gali žmogus galvoti, jog kažką daro mąstydamas apie tai, ar gaus kažkokią nominaciją, ar ne. Man atrodo, jog mus įpareigoja sąžinė ir žmogaus supratimas. Kaip sakė šiandien kalbėjęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas, tai nėra toks apdovanojimas, kai mąstoma, ką po vieno ar kito veiksmo pagalvos kiti.
- Jūsų pavardė plačiai nuskambėjo, kai prieš kelerius metus viešojoje erdvėje kilus antisemitizmo bei ksenofobijos bangai pareiškėte aiškią savo poziciją. Kaip manote, ar visuomenė tapo pakantesnė kitoniškumui?
- Galėčiau sakyti, jog lygiai taip pat yra užpuolami tikintys asmenys, seksualinės, tautinės mažumos. Jie užpuolami remiantis kažkokiais prietarais, nesuvokimu, kad yra tam tikri socialiniai, politiniai reikalavimai, kuriems galima pritarti ar nepritarti. Kita vertus, yra pagarba kiekvienam žmogui, kuris yra galbūt tavo oponentas ar kitaip manantis. Tačiau tai nereiškia, kad tu gali tą žmogų kažkaip niekinti, ar jis neturi teisės išsakyti savo pozicijos ir būti viešojoje erdvėje.
Tokiu būdu kitoniškumo baimės, kai jis suvokiamas ne kaip dialogo galimybė, o kaip grėsmė, pas mus yra labai daug. Žvelgdamas į viešąją erdvę nematau ženklų, kad atsirastų daugiau racionalumo ar jautrumo. Kaip tik manau, jog esame tame etape, kai daugėja dirgiklių ir reakcijų į juos. Norima demonizuoti kitą poziciją tam, kad būtum išgirstas. Dabar rinkimų metas, tad atsiranda tam puiki terpė. Aš, kaip krikščionis, manau, kad Petras Gražulis labai iškreipia krikščionišką poziciją esą imdamasis ją atstovauti. Man atrodo, jog didžiausia žala daroma tame, kad jis bando sutapatinti savo pyktį su krikščionybe. Viso to neabejoju bus, kita vertus, matau oazes, nedideles salas, žmonės pavargsta nuo pykčio, pradeda norėti susikalbėti. Nes kai atsiranda noras susikalbėti, dialogas, tada ir mezgasi tolerancija.
- Kaip manote, kokios priemonės padėtų kovoti su ksenofobines apraiškas skatinančiais stereotipais?
- Esu bet kokių draudimų priešininkas, net tokių kaip draudimas skelbti netolerantiškas mintis. Manau, kad draudimais nieko čia nepadarysi, vienintelis dalykas yra drąsus savo pozicijos liudijimas viešoje erdvėje. Matote, didžiausia problema Lietuvoje yra tai, kad mes pradedame reaguoti tik tada, kai užsipuola maniškius arba mane. Bet ne tada, kai užsipuola grupę, kuri galbūt man visiškai nepatinka. Bet aš manau, kad jie yra žmonės ir kai jie yra puolami – pažeidžiamas jų žmogiškasis orumas. Kai atsiras daugiau žmonių, kurie ne tik reaguos į sampratas „savas“ ar „svetimas“, o iš tikrųjų keltų tokius pačius reikalavimus ir saviems, gintų pažeidžiamas jiems svetimo žmogaus teises, tada manau kažkas galėtų keistis. Tačiau šiuo metu nematau racionalios formulės, kad mes diegę kažkokią pamoką ką nors išspręsime.