„Plovą reikia virti ne mažiau nei dešimčiai žmonių. Tuomet ir patiekalas geresnis, ir valgyti su kompanija skaniau”, – aiškino prie žmonių šurmulio įpratęs 52 metų uzbekas Mumindžianas Guliamovas.
Palikęs didelę šeimą ir gausias restorano svečių kompanijas, M.Guliamovas Vilniuje gyvena vienas. Tačiau nuobodžiauti nėra kada.
Iki vėlaus vakaro jis darbuojasi neseniai atidaryto restorano „Čaichana” virtuvėje. Restorano lankytojams virtuvės vadovas pristatomas trumpesniu vardu – Mumin Akia.
– Kaip atsidūrėte Vilniuje? – „Sostinė” paklausė trumpam nuo puodų atsitraukusio virtuvės vadovo.
– Į Vilnių atvykau lapkričio mėnesį. Su keliais vilniečiais nusprendėme atidaryti uzbekų restoraną. Lietuvoje jų gal ir yra, bet Vilniuje iki šiol nebuvo.
Uzbekijos virtuvė labai turtinga. Visi apsilankiusieji mūsų šalyje stengiasi paragauti nacionalinių patiekalų, kurie skirtingi kiekviename regione. Tik patiekalus mes dažniausiai ruošiame ne porcijomis, o dideliais kiekiais – ne mažiau nei dešimčiai žmonių.
– Uzbekijoje taip pat dirbote restorane?
– Pastaruosius trejus metus dirbau restorane „Maskva”, esančiame pačiame Taškento centre. Dar anksčiau dirbau viename Taškento verslo centrų, kuriame vykdavo svarbūs susitikimai ir seminarai, o po jų – pokyliai.
Ten buvau restorano vadovas ir 1993 metais tapau Uzbekistano plovo gaminimo čempionato nugalėtoju. Kartą su pagalbininkais paruošiau plovą net tūkstančiui žmonių. Tuomet vyko Uzbekijos gydytojų suvažiavimas.
Kai šventinio plovo paragavę svečiai manęs paklausė, kas buvo mano mokytojas, atsakiau, kad vienas mano brolis. Jų turiu net keturis.
– Kaip susipažinote su Vilniaus verslininkais?
– Dabartinis restorano vadovas Emilis Vaisovas su broliu ir draugais iš Lietuvos tuomet keliavo po Uzbekistaną. Jie apsilankė ir Taškente.
Restorano „Maskva” vadovas mane iš anksto įspėjo, kad atvažiuoja svečių ir reikia juos labai gerai sutikti.
O uzbekai sako: „Svečią reikia gerbti labiau nei savo tėvą.”
Jiems paruošiau plovą su cidonijų vaisiais. Jie nesuprato, iš ko paruoštas plovas, bet labai jį gyrė. Savaitę pakeliavę po Uzbekiją svečiai grįžo pas mus. Tuomet ir kilo idėja atidaryti uzbekų restoraną Vilniuje. Jie pakvietė mane dirbti.
Nuo tos dienos praėjo jau ketveri metai. Dėl įvairių priežasčių planus atidaryti restoraną tekdavo atidėti.
– Ar anksčiau teko būti Vilniuje?
– Kai sovietmečiu ilsėjausi Sankt Peterburge, gidai mums pasiūlė dviejų dienų ekskursiją po Baltijos šalis. Autobusu aplankėme visas tris šalis.
Tuomet Lietuvoje jau buvo prasidėjęs atgimimas.
– Koks Vilnius jums pasirodė dabar?
– Čia atvykau lapkričio mėnesį. Dar pro iliuminatorių mačiau, kad dangus apniukęs ir snyguriuoja. Tik išlipęs sužinojau, kad žiemą saulės čia beveik nebūna. O jei kada ir išlenda, tai nešildo.
Taškente, jei pusdienį ir sninga, kitą pusę dienos būtinai švies saulė. Iškritęs sniegas tuoj pat ištirpsta. Nors pas mus irgi galima pajusti tikrą žiemą. Kalnuose yra slidinėjimo trasos.
Vilniuje atrodė pilka ir kiek niūru. Netrukus daugiau prisnigo, pasidarė balta ir gražu.
– Kokį įspūdį padarė vilniečiai?
– Žmonės atrodo labai savarankiški ir užsiėmę. Rytą visi skuba, važiuoja į mokyklas, į darbą. Vakare – atgal namo.
Iš karto pastebėjau, kad Vilnius – daugiatautis miestas. Čia yra rusų, baltarusių, lenkų. Man visai nesvarbu, kokios tautybės žmogus. Svarbiausia – su visais rasti bendrą kalbą.
Tačiau ne su visais praeiviais galima susikalbėti rusiškai. Kartais matyti, kad vietiniai nori ką nors paaiškinti, bet nemoka rusiškai.
Man rusų kalba taip pat nėra gimtoji. Dabar paskambinusi žmona juokauja, kad čia gyvendamas pamiršiu savo kalbą.
– Ar turite su kuo uzbekiškai pasikalbėti Vilniuje?
– Savo tautiečių beveik nesutinku. Viena moteris dirba Uzbekų kultūros centre, su ja ir pasikalbame.
– Gal planuojate į Vilnių atsivežti ir savo šeimą?
– Kol kas artimieji telefonu manęs klausinėja, kada grįšiu namo. Dar ir pats nežinau, kiek čia būsiu. Gal po mėnesio ruošti uzbekų patiekalus išmokysiu kokį lietuvį ir galėsiu grįžti.
Iš namų iškeliavau iš karto po sūnaus vestuvių, kurios pagal mūsų tradicijas švenčiamos kelias dienas.
– Ar įsikūrus svetimoje šalyje be šeimos teko keisti gyvenimo įpročius?
– Taškente turiu savo namą ir tris automobilius. Autobusu niekur nevažiavau turbūt dvidešimt metų.
Vilniuje autobusu į darbą važiuoju kiekvieną dieną ir jaučiuosi visai neblogai – visi atrodo mandagūs. Jei dirbsiu čia ilgiau, planuoju apsigyventi arčiau restorano.
– Ką spėjote Vilniuje aplankyti per tris mėnesius, gal jau turite savo pamėgtų vietų?
– Vaikščioti po miestą nelabai lieka laiko. Visas dienas dirbu restorane, o laisvalaikiu ilsiuosi.
Ketinu pasidomėti lietuvių kultūra. Migracijos departamente man davė knygelę apie lankytinas vietas. Ją jau perskaičiau ir daug ką planuoju aplankyti.