Antai kiek daugiau nei prieš metus rašiau, jog į Europą atslinko ekonominio sunkmečio atnešta ir nuo praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio nematyta protestų šmėkla.
Audringos demonstracijos pasipylė Europos miestų gatvėse.
Kadangi Lietuvoje dažni įvykiai – mados reikalas, naujovės – o šiuo atveju ir protestai – dažniausiai vėluoja. Todėl nedaugelis patikėjo žodžiais, kad panašių protestų bei riaušių, kokios sudrebino Latviją šaltą gruodžio vakarą, gali būti ir Lietuvoje.
Tačiau dar ir dabar ne vienas riaušių prie Seimo dalyvis mena sausio 16-ąją, kai prie Seimo liejosi kraujas, skriejo guminės kulkos, o nuo ašarinių dujų graužė akis.
Ar tos riaušės buvo jau ne vienerius metus rusenusio žmonių nusivylimo valdžia ir galiausiai prasiveržusio pykčio išraiška? Juk apie socialinę nelygybę, teisingumo trūkumą, politikų savivalę bei korupciją pamurmėti linkęs dažnas tautietis.
Tiesa, lietuviai sukyla retai. Dažniausiai tik paploja katučių dėl kitose šalyse kylančių panašių ir dar audringesnių protestų. Ypač šiomis dienomis, kai Egipte, pasak daugelio ekspertų, sprendžiamas arabų valstybių, o gal ir viso regiono likimas.
„Teisingai, gerai, kad sukilo prieš valdžią, ir mums taip reikėtų”, – šiomis dienomis liejasi nepatenkintųjų balsai viešojoje erdvėje ir ypač internete. Sakysite, pastarasis neatspindi realios gyventojų nuomonės? Galbūt.
Bet juk būtent internete kilo pirmieji raginimai eiti prie Seimo ir „parodyti liaudies jėgą”. Būtent internete, o tiksliau socialiniuose tinkluose buvo organizuojami protestai Egipte, kol šio valdžia neatkirto šalies nuo virtualaus pasaulio.
Riaušėmis neretai pasibaigiančių protestų idėja jau ne vienerius metus pirmiausia kyla tarp vienas kito nepažįstančių, niekada nemačiusių žmonių, bendraujančių virtualiojoje erdvėje.
Vis dar „naujosiomis technologijomis” vadinamų šiuolaikinių komunikavimo priemonių galimybėmis bei veiksmingumu galėjo įsitikinti valstybės, kuriose už laisvąjį žodį gali būti suimtas, sumuštas ar net užmuštas.
Pavyzdžiui, Egiptas. Čia, kaip ir daugelyje arabų valstybių, valdžią savo rankose dešimtmečius laiko ne šiaip žmonės iš to paties uždaro rato.
Autoritarinių režimų karaliukai įvedė sau naudingas, kone feodalizmu grįstas taisykles.
Ar kas nors pasikeitė nuvilnijus protestų lavinai nuo Tuniso iki Jordanijos?
Iš pažiūros atrodo, jog taip: Tunise krito valdžia, Egipte ūžė dešimtmečius nematyti kruvini protestai, sukilę egiptiečiai be baimės traukė į gatves.
Iš šalies į visa tai žvelgdami net kai kurie tautiečiai kone neslėpė ašarų – esą visai kaip mes 1991-ųjų sausį: šūkiais ir plikomis rankomis prieš tankus, prieš nekenčiamą režimą.
Kas norėjo, panašumų rado ir dar daugiau. Juk egiptiečiai aiškiai reiškė ir mums visiems suprantamas problemas: išaugusios maisto kainos, nedarbas, valdžios korupcija, demokratijos stoka.
Galų gale buvo galima įžvelgti ir veidmainišką Vakarų reakciją: 1991 metais stabilumo garantas buvo M.Gorbačiovas, 2010-aisiais – A.Lukašenka, kurio režimui Vakarai šią savaitę ryžosi pritaikyti tik skystas, todėl visiškai neefektyvias sankcijas.
Egipte toks stabilumo garantas ilgą laiką buvo jau 30 metų šalį valdantis H.Mubarakas.
Kas, kad autoritarinis lyderis, smaugiantis kritikus, užtat stabilus.
Bet vos tik jo režimo pamatai sudrebėjo šimtams tūkstančių egiptiečių gatvėse šaukiant „šalin faraoną!”, Vakaruose pasigirdo patarimų: H.Mubarakas staiga turėtų gerbti tautos nuomonę ir galbūt pasitraukti.
Vis dėlto apie galimas revoliucijas ir „arabų tautų pavasarį” kalbantys apžvalgininkai neretai pamiršta, jog lyginti protestus autoritarinių režimų valdomose šalyse su tais, kurie kyla demokratinėse šalyse, yra neatsargu.
Socialinio teisingumo ir tiesiog sąlygų ramiai dirbti iš ribotų gabumų autoritarinių lyderių norintys egiptiečiai nė nekalba apie demokratijos vertybes.
Jiems H.Mubarakas ir visi į jį panašūs tėra nevykę senovės faraonai.
Apsvaiginti valdžios, patikėję savo dieviškumu ir nuvarę šalį į skurdą, jie gali sulaukti tik perversmo.
Nesvarbu – karinio ar minios perversmo, bet tokia neramumų situacija visuomet šalyje sukelia chaosą, neturintį nieko bendra su demokratijos troškimu.
Permainų troškimas yra kas kita. Jis mus vienija, ypač plėtojantis komunikacijų technologijoms, kurios išties griauna laisvajam žodžiui pastatytas sienas.
Tik, skirtingai nei autoritarinėse šalyse, Lietuvoje bei kitose Vakarų valstybėse priemonių, kuriomis galima siekti permainų, esama gerokai daugiau.
Stebėdami kruvinus protestus Egipte dažnai pamirštame, kiek teisių patys turime, net ne visuomet jomis pasinaudojame arba nenorime ginti.
Mažųjų faraonų valdomose šalyse net ir mums pažįstamos socialinės problemos atrodo visiškai kitaip.
Ypač kai vienintelė išeitis – sukilimas.