R.Reagano prezidentavimo metai, 1981-1989, sutapo su mano puikios vaikystės ir jaunystės metais, ir su Sovietų Sąjungos konvulsijomis, kurias jis meistriškai aitrino, gilino ir provokavo.
Kai šiandien bet kur pasaulyje rausvos beigi ružavos komunistinės kirmėlės, moraliniai reliatyvistai, karingieji ateistai ar veblenantys, nuspuogiję ir kraujuojančiomis širdimis intelektualai kur buvę, kur nebuvę vis užvažiuoja ant Ronaldo Reagano, girdi, koks negudrus buvo ir netikęs kaip prezidentas – ir tuo pačiu jį tebenaudoja kaip simbolį visko, kas jiems yra atgrasu ir priešiška jų prigimčiai, jie patys to nenorėdami, įrodo tai, ką labiausiai norėtų paneigti.
Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų po R.Reagano prezidentavimo pabaigos, jis vis dar erzina ir nervina kairiuosius ir visokius profsąjungiečius bei genetinius išlaikytinius ne mažiau, nei tuomet, kai buvo prezidentas. Ružavi šampaniniai ir Gucci socialistai ligi šiolei jį mini savo rašymuose, kaip kokį šėtonišką užribio smaką. Įrašo viršuje – karikatūra iš „The Miami Herald“, siaubas vaikams ir jų tėveliams, baisi Helovino kaukė. Lietuvoje ekvivalentas turbūt būtų baisiau, nei V.Landsbergis, G.Vagnorius, A.Abišala ir V.Adamkus sudėjus į vieną (“nuskurdino šalį, išdraskė kolūkius, Mažeikius atidavė „Williamsui“ ir parsidavė Amerikai”).
Man Ronaldas Reaganas visų pirma buvo ideologijos įvardintojas ir įgarsintojas. Man svarbiausias jo palikimas yra artikuliuota panieka valdžiai, nepasitikėjimas ja ir žiūrėjimas į valstybės funkcijas kaip į neišvengiamą blogį. Jis sakė, kad visų vyriausybių filosofija yra bet kurį tebekrutantį ekonominį vienetą apmokestinti, jei toliau tebekruta – užreguliuoti, o kai nuo mokesčių ir reguliavimo išleidžia kvapą – pradėti subsidijuoti. Tiek dabartiniam JAV prezidentui, tiek ir daugeliui Europos valstybių vadovų šiais laikais idealus ekonominis modelis yra toks, kur niekas negalėtų be vyriausybės pajudinti nė piršto. Pokarinės gyventojų kartos prie to gerai priprato iš abiejų Geležinės užtvaros pusių: daugelis laukia išsižioję kuo geresnės valdžios. Lietuvoje taip pat.
R.Reaganas sakė ir kartojo nepavargdamas, kad reguliuoti ir apmokesdinti galima tik tuomet, kai to nedaryti logiškai neįmanoma, o ne tuomet, kai nuo valstybės įsikišimo galbūt bus šiek tiek geriau.
Jo ideologijos stuburas buvo laisvė – laisvė nuo reguliavimo ir valdžios, tegu ir ne iki galo įgyvendintas, ne visuomet nuosekliai vykdytas to paties Ronaldo Reagano administracijos, bet Dievas mato, vis tiek palikęs didesnį ir geresnį pėdsaką, nei valstybinio kišimosi ideologų palikimas. Tai ir didžiausio XX a. JAV nevykėlio prezidento Jimmy Carterio (kurio ir ideologu nelabai pavadinsi, tiesiog pasimetęs bestuburis, už ką ir gavo Nobelio premiją) liūdnas ir depresyvus vienos kadencijos prezidentavimas, ir dabartinio JAV prezidento Baracko Obamos sušvytėjimas, po poros metų baigęsis šnipštu ir gana liūdnai belaukiantis kitų rinkimų. B.Obama, nuo mėgavimosi savo paties balsu neturėjęs laiko suprasti tautos, neįvertinęs laimėjimo priežasčių (jį rinko ne už jo savybes, o už tai, kad jis nebuvo George'as W.Bushas) ir iššvaistęs visą lengvatikių ir apykvaišės „iPodo“ generacijos suteiktą pasitikėjimo kreditą, vis dar bando užimti vietą istorijoje. Vargu, ar gaus ką nors geresnio, nei paminėjimą, kaip pirmasis juodaodis prezidentas – taip pat, kaip J.Carteris buvo pirmasis prezidentas, kurio profesija buvo žemės riešutų augintojas.
Net D.Britanijos kairiųjų-žaliųjų ekofašistų dienraščio „The Independent“ straipsnyje pripažįstama, kad R.Reagano palikimas ir įtaka visoms JAV politinėms jėgoms vis dar tebeauga. „The Independent“ nurodo, kad, nepaisant viso išsilavinimo ir retorinių sugebėjimų, Barackas Obama nesugeba palikti optimisto įspūdžio. Ronaldas Reaganas buvo nenugalimas optimistas ir būtent tuo, per pusę nedalinamu, neskiedžiamu, kompromisų atsisakančiu optimizmu dar labiau siutino priešus, kurie dažnai jį kritikavo dėl naivumo, užsispyrimo ir maksimalizmo, kurį būtų pavadinę jaunatvišku, bet žmogus tuomet jau buvo toli gražu nebe jaunuolis.
Tapęs prezidentu, kai jam buvo jau 69, jis buvo vyriausias amžiumi JAV prezidentas, apie jo amžių jau greitai niekas negalvojo: optimizmas ir energija yra sielos būklė, o ne fizinio amžiaus požymis.
R.Reaganas man patiko tuo, kad jis daug kartų ir aiškiai kalbėjo apie tai, kad reikia ne laukti geros valdžios, o mažinti valdžios vaidmenį. Kad kuo mažiau žmonių turi nuo jos priklausyti. Kad socialinės rūpybos tikslas turi būti pasiekti tokią būklę, kad vis mažesniam skaičiui gyventojų reikėtų tos socialinės rūpybos. Kad valdžia ir laisvė neišvengiamai veikia viena kitą: kai plečiasi valdžios funkcijos, susitraukia laisvė. Kad patys baisiausi žodžiai yra “Sveiki, aš iš vyriausybės, ir aš atėjau jums padėti”. Ir jo inauguracijos kalbos žodžiai ligi šiol skamba taip pat aktualiai, kaip ir tuomet, prieš tris dešimtmečius: ”Šioje krizėje, vyriausybė nėra mūsų problemų sprendimas. Vyriausybė pati yra problema”.
O dar man R.Reaganas buvo labai patrauklus tuo, kad nebijojo įvardinti juodą ir baltą, gerą ir blogą, ir perdaug nesivargino, rinkdamas pustonius ir kruopščiai kvalifikuodamas pasisakymus. Jis rėždavo tiesiai ir nesudėtingai, pasirinkdavo poziciją ir jos laikydavosi. Vaizdiniai buvo paprasti, bet įtaigūs: Amerika, kaip “švytintis miestas ant kalvos”, pasaulio moralinis autoritetas, siekiamybė ir kartelė visiems, kas trokšta laisvės. Ir laisvė, kaip kategorija, kurios niekas nedovanoja, dėl kurios reikia kovoti, jei reikia, ir kumščiu, ir vėzdu, ir namie, ir – jei reikia – kitur. Jis neatsiprašinėdavo ir nesigailėdavo, net ir tuomet, kai ne viskas išeidavo puikiai.
Jam “kalbėjimas be pykčio” nebuvo geidžiama moralinė kategorija, mandagumas nebuvo savaiminė siekiamybė, ir jis ne ypatingai nerimaudavo, kad galbūt oponentas įsižeis. Oponentai ir įsižeisdavo. Sovietų propaganda tiesiog užspringo, kai jis pavadino Sovietų Sąjungą blogio imperija. Tai buvo nuostabu. Jie negalėjo nieko paprieštarauti, išskyrus tai, kad nerišliai kaltino R.Reaganą “akmens amžiaus antikomunizmu”. Net ir M.Gorbačiovas po pirmųjų susitikimų vadino jį “dinozauru” ir guodėsi, kad JAV prezidentas nieko nesupranta ir užsikimšęs galvą patriotiniais stereotipais. Tik dinozauro ideologija pasirodė tvaresnė, ir Amerikos projektas išgyveno, o sovietinis jo ekvivalentas netrukus vaikščiojo po pasaulį su terba, kaulydamas pinigų.
R.Reaganas, kaip tikras amerikietis, visiškai neabejojo, kad amerikietiškasis gyvenimo būdas yra geriausias, ir kad geresnio būti negali. Jis tikrai žinojo, kad Amerika yra geriausia pasaulio vieta, teisingiausia, doriausia ir kad galia – taip pat ir galia daryti gerus darbus – yra ryžtingume, veiksmingume ir pasitikėjime savo jėgomis, o ne abejonėse ir atsiprašinėjimuose. Ir būtent todėl juo žaviuosi ir laikau jį savo moraliniu autoritetu.