Viena vertus, pastaruoju metu vis įžūliau kalavijais mosuojantys Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovai akivaizdžiai tikisi, kad nekompetentingos valdžios ir pasaulinės ekonomikos krizės nustekenta tauta tapo dar atviresnė jų moralizavimams ir bauginimams.
Kita vertus, nukritus Bažnyčios reitingams, dvasininkai susizgribo, kad galbūt geriausios jų dienos – jau praeityje ir sustiprino agresyvią retoriką (Praėjusią savaitę ,,Lietuvos ryte“ paskelbtos ,,Vilmorus“ apklausos duomenimis Bažnyčia pasitiki 56,9 proc. gyventojų; praėjusių metų viduryje Bažnyčia pasitikėjo 67 proc. žmonių; 2007 m. rudenį – 69 proc.; tuo metu Katalikų Bažnyčia pagal pasitikėjimą Lietuvoje buvo institucija Nr. 1).
Kad ir kaip ten būtų, krizės paskatinta, LKB nusprendė parodyti savo galią praėjusiais metais per prezidento A. Brazausko laidotuves. Nors ir sunku suvokti, ko ilgą laiką buvusiam komunistų partijos nariui ir aukštam jos funkcionieriui po mirties prireikė Arkikatedroje, toks buvo priešmirtinis prezidento noras ir jo artimųjų pageidavimas. Plačiai nuskambėjusiame ir ne vieną reitingo procentą populiarumo apklausose kainavusiame sprendime kardinolas A.J.Bačkis nusprendė neįsileisti velionio karsto į pagrindinę Lietuvos katalikų šventovę.
Kaip paaiškėjo, nuo pat įkūrimo pradžios politiniame pokeryje tūzais įpratusi švaistytis institucija šįkart padarė prastą ėjimą – nugaras Katalikų Bažnyčios hierarchams atsuko ne vienas politikas ir nemažai Lietuvos žmonių.
Po šio skandalo nusprendę, kad geriausia gynyba – puolimas, Katalikų Bažnyčios vadovai ėmėsi vanoti politikus dėl neva girdomos tautos ir netgi grasinti jiems gėdos lentomis prie bažnyčių, kuriose būtų iškabintos sutanotų vyrų pageidavimų nepaisančių politikų pavardės, o jų politinė karjera – pribaigta ugningais pamokslais apie ,,neteisingai“ balsuojančius pragare degsiančius nusidėjėlius.
Tiesa, tuo pat metu Katalikų Bažnyčia nesibodi nuomoti savo patalpų alkoholiu prekiaujančioms kavinėms, kaip ir apskritai būti finansine prasme galinga (ir turtinga) institucija. Jeigu kunigams ir vyskupams taip rūpi jų deklaruojamos dvasinės vertybės, kodėl jiems neatsisakius įspūdingų sąskaitų bankuose, automobilių, biurų prestižinėse miestų vietose? Apsigyvenkit kur nors prie atokaus piliakalnio, melskitės, medituokite ir jeigu būsit tokie švarūs, kokiais dedatės, žmonės patys pas jus plūs, net jeigu juos galėsite priimti tik apgriuvusioje pirkelėje ar plyname lauke.
Žinoma, to nebus. Užtenka pažiūrėti į savo sostinės širdyje Vatikaną priglaudusius italus: kuo didesnę įtaką turi religija, tuo šalyje klesti didesnė netvarka, dviveidystė ir korupcija. Jeigu lietuviai turėtų tokias katalikybės tradicijas kaip italai, garantuoju, kad vietoj A.Kubiliaus turėtume savą S.Berlusconį (žinoma, tikrai galima diskutuoti, kuris blogesnis).
Tiesa, mes turime savo ideologinę bombą – 50 metų sovietmečio sumišusio su davatkiniu religingumu. To rezultatas – prisitaikėliškumas, baimė reikšti savo nuomonę ir korupcija.
Ne paslaptis, kad po pasaulį išplitusios “Cosa Nostra” mafijos nariai – labai religingi, myli Mergelę Mariją, lanko bažnyčią ir visada nusiunčia gėlių saviškių nušauto gaujos nario artimiesiems.
Sausio 13-osios proga Seime kalbėjęs arkivyskupas S. Tamkevičius, užuot pasakęs ką nors prasmingo ir pagerbęs reikšmingiausios moderniosios Lietuvos istorijos dienos aukas, pliekė savo ,,aveles“ dėl neva per didelio jų susižavėjimo materialinėmis gėrybėmis: ,,Per dvidešimt metų daugelis lietuvių statė materialinės gerovės stabą ir į jį įtikėjo labiau kaip į Dievą. Deja, šį stabą, kuris buvo panašus į Babilono karaliaus regėtą sapne – su aukso galva ir molinėmis pėdomis, sutrupino atriedėjęs akmuo – ekonominė krizė. Materialinės gerovės stabas sudužo, ir pasigirdo garsios aimanos: mums nereikia tokios Lietuvos, mes ne to tikėjomės.”
Arkivyskupe, bet tai – tiesiog įžūlu. Šalyje, kur daugiau nei 40 proc. dirbančiųjų gauna tik apie 1000 Lt, o Pensininkų sąjungos pirmininkas per visai šaliai transliuojančią televiziją garsiai džiaugiasi įsigijęs 10 Lt kainuojantį švarką, sakyti, kad žmonės per daug žavisi materialinės gerovės stabu... Daugelis Lietuvos žmonių to stabo akyse nėra matę, kur jau ten jį garbinti.
Nuo Katalikų Bažnyčios hierarchų, moralizuodami į kairę ir į dešinę, neatsilieka ir eiliniai sutanos dėvėtojai. Pernai per D.Kedžio minėjimą Kaune kunigas J.Varkala rėžė: ,,Jei neisite Drąsiaus keliu – nueisite po velnių“. Kitaip sakant, žmonės, vykdykit savo teismą, žudykit ir ne velnias, o pats Dievas bus su jumis.
Beje, remiantis pasauline statistika, garbiojo kunigo aplinkoje tikrai turi būti ne vienas pedofilas. Kur jūsų rūkstantis pistoletas, dvasininke?
Ir jau visai neseniai Lazdijų parapijos kunigas G.Dovidaitis, sakydamas pamokslą mišių, skirtų žiauriai nužudytos keturiolikmetės moksleivės atminimui, metu, užuominomis pareiškė, kad mergaitė pati kalta dėl savo tragiško likimo. Kunigas taip pat nepasibodėjo šioje situacijoje prisiminti dvylikametę šventąją, kuri neva herojiškai gynė savo nekaltybę, ir pabrėžė, kad Jurgitos ,,istorija kitokia“.
Visų pirma, kaip teisingai pastebėjo velionės mergaitės artimieji, kunigas paskutinėmis gyvenimo minutėmis nebuvo kartu su Jurgita ir nematė, kaip iš tikrųjų ten klostėsi įvykiai.
Antra, kunigas nėra detektyvas ar teismo medicinos ekspertas, kad spręstų tokius klausimus, kaip aukos veiksmai prieš nužudymą iš nuotraukų, įkalčių ir liudytojų parodymų. Trečia, tik visiškas patriarchalizmo persisunkęs kretinas gali leisti suprasti, kad mergystės plėvė yra vertingesnė už žmogaus gyvybę. Kunigas kalba kaip senais laikais kalbėdavo teisėsaugos darbuotojai, kurių manymu, “jeigu auka nepakankamai priešinosi, tai matyt ji ,,norėjo“.
Tad jeigu jau kalbame apie ,,pamokas visuomenei“, ką taip mėgsta pabrėžti dvasininkai, tokia pamoka turėtų tapti tiek S.Tamkevičiaus kalbos Seime ir pasisakymai spaudoje, tiek apgailėtinas Lazdijų parapijos altaristos “faux pas”.
Prieš imant domėn, dvasininkų žodžius reikia filtruoti lygiai taip pat (jei ne dar griežčiau) kaip politikų. Dažnas nelabai pasitiki net psichologu, bet juo labiau neturėtume imti už gryną pinigą kunigų nuomonės moralės, lytinio ir apskritai švietimo klausimais.
Lygiai taip pat abejotini ir kunigų receptai apie tai, kaip valdyti valstybę, kurti šeimą ar kokia seksualinė orientacija yra ,,teisinga“. Dvasininkai neturi jokio formalaus ar praktinio pasirengimo, kad galėtų kompetentingai pasisakyti šiais klausimais. Jų klausomasi iš įpratimo, užmirštant pasikliauti savo galva, kaip duotybę priimant jų pačių išsigalvotą šventumą ir neklystamumą.
Taip, demokratinėje visuomenėje turi būti užtikrinta tikėjimo laisvė. Tačiau tuo pat metu turi būti garantuotas ir Bažnyčios bei valstybės atskyrimas bei laisvė netikėti, nepasitikėti ir abejoti.
Arkivyskupas S.Tamkevičius neseniai citavo Bibliją, kad Jėzus sakęs, jog atėjo nešti ne ramybės, bet kalavijo. Panašu, kad LKB tuo kalaviju mojuoja labai jau dažnai. Galbūt laikas, kad Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėse Vakarų šalyse, susiformuotų kritinė atsako Bažnyčiai duoti nebijančių žmonių masė, įvaldžiusi taikios diskusijos meno kalaviją. Dvasininkų gąsdinimams ir dviveidystei reikalingas atkirtis.