Atrodo, kaip tik pastarieji metai yra lūžio taškas, kai 31 metų E.Butkus sulaukė plačiai išsišiepusios sėkmės. 2010-aisiais jis apdovanotas Konstantino Stašio premija, jo atliekamas Džeimso vaidmuo balete „Silfidė“ įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“, o Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras jam įteikė geriausio baleto solisto „Operos švyturį“ už vaidmenis „Kopelijoje“ ir „Romeo ir Džuljetoje“.
– Kuris iš šių įvertintų vaidmenų yra jūsų mėgstamiausias?
– Artimiausias man galbūt yra Natanielis „Kopelijoje“. Turėjau daugiausia laiko jam pasiruošti, įsigilinti į vaidmenį. Romeo dar nėra taip susigulėjęs, jį dar reikia iki galo atrasti, o „Kopeliją“ mes ruošėme pusę metų. Buvo labai sunku, nes tai ne tik fiziškai, bet ir emociškai labai stiprus vaidmuo. Bet kartu ir nepaprastai įdomus. Spektaklyje yra trys veiksmai, kurių kiekvienas choreografiškai pakankamai sudėtingas, bet kai įdedi daug darbo ir pamatai to darbo rezultatus, jie džiugina.
Taip pat labai myliu „Rusišką Hamletą“ – nes tai turbūt pirmas mano pagrindinis vaidmuo, už kurį, beje, aš irgi buvau nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“, nors ir nelaimėjau. Bet jau vien tai, kad mane įtraukė į nominantų trejetą, man buvo labai didelis pasiekimas ir garbė. Tai buvo pirmas pagrindinis mano vaidmuo, išaugintas nuo lopšio iki karūnavimo ir iki šiol vienas mano mylimiausių.
– O ar yra spektaklis, kuriame svajojate sušokti?
– Kol kas tokio nėra, nes viskas labai priklauso nuo režisieriaus ir choreografo. Kartais ne taip svarbu, ką statai – „Brolius Karamazovus“ ar ką nors kita, bet prieina choreografas ir sudomina, o kartais būna mažiau įdomu. Svarbu, kaip vaidmenį pateikia choreografas ir režisierius – jei susidomi, pradedi gilintis, analizuoti vaidmenį, ieškoti informacijos literatūroje ir taip toliau. Kaip tik dabar pradėjau skaityti apie Barborą Radvilaitę – apie ją nemažai knygų parašyta, yra ir J.Grušo pjesė. Renku informaciją, kad susipažinčiau su kontekstu, jos gyvenimu Žygimanto Augusto laikais.
– Šokate ir Andželikos Cholinos šokio spektakliuose. Ar darbas juose skiriasi nuo Nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių?
– Iš esmės ir ten, ir ten šokame žiūrovams. A.Cholinos teatre mažesnė trupė, todėl jaučiama didesnė vienybė. Prieš kiekvieną išėjimą į sceną visi vieni kitiems linkime sėkmės. O operos teatre kitoks mechanizmas – čia paprastai kiekvienas sau. Nebent šoki poroje, tada su partnere daugiau bendrauji per repeticijas ir prieš žengdamas į sceną.
– Kaip atėjote į baletą?
– Aš esu ne vilnietis, esu iš Kelmės rajono Užvenčio ir ten šokau lietuvių liaudies šokių būrelyje. Apie baletą nei ką nors žinojau, nei buvau matęs. Na, gal ir buvau matęs spektaklį, bet visiškai to nesureikšminau. Tiesiog mano mokytoja, galbūt pamačiusi, kad turiu šokiui tinkamus duomenis, pasiūlė važiuoti į Kelmę, o vėliau pagalvojo, kad geriau tiesiai į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją.
Man tuo metu buvo devyneri metai, mokiausi ketvirtoje klasėje, tad džiaugiausi ne todėl, kad važiuoju šokti baleto, o kad važiuoju į Vilnių. Niekada nebuvau jo matęs ir labai svajojau aplankyti. Nors buvau tik vaikas iš kaimo, bet jau tada jaučiau, kad noriu gyventi mieste. Kai nuvažiuodavau pas gimines į Kauną ar Šiaulius, man miestas labai patikdavo ir mane traukdavo.
Taigi atsidūriau Vilniuje. Iš pradžių man jis pasirodė milžiniškas, buvau ištiktas stabo. Juk atvažiavau iš Kelmės rajono, kur vos kelios gatvės. Žinoma, Kaunas irgi nemažas, bet Vilnius visai kitoks. Atsimenu, tėtis vežė pro Santariškes, ir man atrodė, kad mes važiuojame ir važiuojame be galo.
O su baletu pirmasis susipažinimas buvo sunkus. Aš buvau pratęs šokti nedideliame būrelyje, kur niekas iš manęs labai daug nereikalavo, o čia reikėjo tiek daug pastangų įdėti – kiekvieną dieną trenažas, kiekvieną dieną disciplina, kiekvieną dieną darbas. Man taip nepatinka, galvojau.
– Nebuvo akimirkų, kai atrodė – velniop?
– Buvo, ir buvau net metęs mokyklą. Po pusantrų metų pasakiau: viskas, velniop, noriu pas mamą. Juk vaikui dešimt metų, tėvai gyvena Žemaitijoje, o aš M.K.Čiurlionio menų gimnazijos internate. Žinoma, jie pas mane dažnai atvažiuodavo, o ir internate buvo auklėtojos, kurios mus prižiūrėjo. Tad blogai nebuvo, tačiau vis vien norėjosi namo.
Bet grįžau į Užventį, pabuvau maždaug tris mėnesius ir vėl užsinorėjau atgal. Taigi tėvai vežė atgal, tik į tą pačią klasę nepriėmė, teko kartoti metų kursą. Taip likau Vilniuje ir žingsnis po žingsnio pradėjau suprasti savo profesiją. Supratau, kad be darbo nieko neišeis, nieko nepasieksi.
Gal padėjo ir mano žemaitiškas užsispyrimas, nes iš tikrųjų mano duomenys nebuvo tokie geri. Kelmės rajonui jų pakako, bet Vilniui – silpnoki. Sunkiai dirbdamas baigiau mokyklą, priėmė į teatrą, pradėjau šokti kordebalete, vėliau ir solines partijas. Kilau, kilau ir štai šie metai vainikavo mano pastangas. Paruošti keli pagrindiniai vaidmenys – sakyčiau, tikrai džiugu.
– Ar ir dabar reikia tiek daug dirbti? Kaip atrodo eilinė baleto šokėjo diena?
– Taip, dirbti reikia. Kiekvieną dieną maždaug pusę dešimtos ateinu į teatrą, dešimtą jau prasideda trenažas, kuris vyksta kiekvieną dieną po valandą. Tada prasideda repeticijos su kordebaletu iki 14 val. Aš iki šiol kartais, jei prireikia, šoku ir kordebalete – kai kam nors gavus traumą manęs paprašo pašokti, aš mielai padedu. Tada, nuo 14 iki 18 val. repetuoja solistai. O vakare, 18 val. 30 min., būna spektaklis, kuriam nuo 17 val. pradedi ruoštis – grimas, apšilimas, susikaupimas. Baigiasi viskas apie 22 val. Žinoma, ne visos dienos tokios užimtos – priklauso, kiek ir kokių spektaklių artėja.
Tad tokie krūviai. Be to, aš dar mokiausi. Dabar jau pabaigiau mokslus – Muzikos ir teatro akademijoje aktoriaus šokėjo specialybę. Kai reikėjo dar ir mokytis, laisvo laiko nelikdavo išvis. Pirmadienis teatre išeiginė, o aš visą dieną sėdžiu paskaitose.
– Ar nebuvo gaila laiko mokslams?
– Man jie labai daug davė. Vaidyba, scenos kalba, kūnas, kiekviena disciplina padėjo tobulėti kaip artistui ir viską galėdavau pritaikyti scenoje. Balete vaidybos yra labai daug, nes šokiu reikia papasakoti istoriją. Dalyvauja ir mimika, ir kūnas – turi būti viena visuma, nes tik tada išeis geras vaidmuo ir pasieks žiūrovą. Tai nėra gimnastika ar sportas, kur reikia kuo aukščiau iššokti.
– Neplanuojate ateityje tapti draminiu aktoriumi?
– Norėčiau, bet aš suvokiu situaciją, kad Lietuvoje yra labai daug gerų aktorių, kurie neturi darbo. Jei pasiūlytų koks nors režisierius, aš mielai sutikčiau, nes noriu save išbandyti. Galbūt man trūksta pasitikėjimo savimi.
– Kiek dar laiko planuojate šokti?
– Baleto šokėjai teatre realiai šoka 20 metų. Gali likti ir ilgiau, jei esi reikalingas, be to, yra vaidmenų, kuriuos šoka ir ne visai jauni šokėjai – karaliai, Kareninas balete „Ana Karenina“.
O man šiuo metu yra pats pikas. Man 31 m., o šokėjui nuo 25 iki 35 m. yra geriausi metai. Jau būni susiformavęs tiek fiziškai, tiek kaip asmenybė. Jau šoki ir supranti, apie ką šoki, o ne tik darai judesių kombinacijas.
O ateity... Tiesą sakant, turėjau didelę svajonę studijuoti architektūrą. Bet turbūt tai ir liks tik svajonė, nes reikia labai daug ir ilgai mokytis, o mano dienotvarkė tokia, kad aš tikrai neturėčiau laiko. Bet šiaip domiuosi, lankau forumus, vaikštau į parodas. Architektūra ir geografija man yra labai įdomu, galbūt pavyktų atrasti kokią nors nišą.
Nes savęs kaip šokio pedagogo nematau. Juo labiau kaip choreografo. Neseniai dalyvavau viename projekte Užutrakio dvare su dainininku Jonu Sakalausku ir pianiste Birute Asevičiūte. Bandėme sujungti šokį su muzika, poezija, vaidyba – tikrai įdomi nauja patirtis, bet visaverčio choreografinio spektaklio statymas – ne mano pašaukimas. Kai reikėdavo Akademijoje per kompozicijos paskaitas kurti etiudus, tekdavo sunkiai pasikankinti salėje.
– O kaip susidomėjote architektūra?
– Jau senokai domiuosi. Šokis ir architektūra turi daug bendro. Kai keliaudavome gastrolėse, man visada būdavo įdomus miestas, jo stiliai, pastatai, infrastruktūra, miestų išsidėstymas. Neseniai buvau parodoje–pokalbyje apie naują Kazachstano sostinę, kuri statoma visiškai naujai, pagal vieno japono projektą.
Toje parodoje buvo du lietuviai, kurie laimėjo du konkursus – nacionaliniam kazachų teatrui ir rusų dramos teatrui projektuoti. Jie pasakojo, kaip vyko tas konkursas ir kaip reikėjo prisitaikyti prie atšiaurios Kazachstano sostinės klimato, nes ten vasarą +40, žiemą –40 laipsnių.
– O kaip jums patinka šis teatras (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras – aut.past.)?
– Manau, kad kai jis buvo pastatytas, tai buvo pats moderniausias teatras visoje Sovietų Sąjungoje. Ir scena pakankamai didelė – Rygoje, Varšuvoje teatrai yra senesni ir scenos mažesnės. Nors Rygos operos teatras iš išorės atrodo milžiniškas ir jie ten turi dvi scenas, o dabar dar ir priestatą naują pastatė.
Mūsų teatre taip pat turėjo priestatas stovėti ir jau buvo sukurtas projektas. Galbūt kada nors ir pastatys, nes reikia ir choro studijos, ir galbūt dar vienos baleto salės, ir medicinos punkto, kuris dabar yra kitame pastate. Bet kol kas krizė, tad niekas nieko nestato.
O kaip man patinka šitas teatras? Mes jį iš pradžių akvariumu vadindavome, bet manau, kad su laiku jo architektūrinė vertė tik kils.
– Sakėte, kad seniai domitės architektūra ir geografija. Daug keliaujate?
– Taip, teko su teatru pakeliauti – net iki Japonijos ir daug kur Europoje. Ypač mėgstu Italiją, ten su trupe buvome jau aštuonis kartus. Man ten patinka ir architektūra, ir maistas, ir gyvenimo būdas. Galėčiau toje šalyje apsigyventi.
Norėčiau turėti tokį darbą kaip „Travel“ televizijos operatorius. Tiesiog keliaučiau ir filmuočiau. Man labai patinka keliauti, bendrauti su žmonėmis, atrasti naujų papročių ir naują virtuvę. Nors prieš tai buvau konservatorius – man patikdavo tik žemaitiškas mamos maistas.
– O koks yra žemaitiškas maistas?
– Pavyzdžiui, per Kūčias mama daro cepelinus su silke. Padažas būna aliejuje pakepinti svogūnai, nes per Kūčias gyvulinių riebalų negalima. Dar yra toks patiekalas – pakepina silkės galva su svogūnais. Keptos kanapės su bulvėmis.
– Ar galima šokėjams tokį maistą valgyti?
– Na, galima, nors aš paveldėjau tėvo genus ir galiu labai greitai išsipūsti. Bet kai yra didelis krūvis, nori nenori viską palieki salėje. Be to, esu valingas ir, kai reikia, galiu atsispirti pagundoms.
– Kai kurie šokėjai, pabaigę karjerą, išvažiuoja svetur.
– Ne tik baigę karjerą. Išvažiavo pernai pora žmonių – vienas dabar dirba Londone, o kita mergaitė išvyko į Varšuvą. Aš galbūt per didelis Lietuvos patriotas, kad išvažiuočiau, ir labai myliu Vilnių, man čia labai gera, viskas yra sava. Aš galiu keliauti, bet žinau, kad visada noriu grįžti čia.
Žinoma, buvo minčių, bet dabar nebenoriu. Galiu šokti, turiu mylimą darbą. Nors aš suprantu tuos artistus, kurie išvažiuoja. Jie turi pasiėmę paskolų, darbui atiduoda labai daug sveikatos, bet vis vien negali paprasčiausio butelio išlaikyti. O kur nors kitur papildomai irgi negali dirbti, nes reikia čia prakaituoti visą savaitę, kiekvieną dieną, dar ir švenčių dienomis. Vis dėlto emigruoti tikrai nesiruošiu, nes ir Lietuvoje reikia kažkam gyventi bei kelti ir kultūrinį, ir dvasinį lygį.
Buvau gavęs keletą pasiūlymų nuvažiuoti į Ameriką, bet tie pasiūlymai buvo labai nekonkretūs. Galbūt išskyrus vieną – iš trupės, kuri neturi pastovios bazės ir keliauja po Amerikos miestus. Man taip nepatiktų, aš esu sėslus. Noriu grįžti į savo namus, savo lovą. Tad manęs toks pasiūlymas nesuviliojo ir net pinigai neprivertė apsigalvoti. Geriau mažiau pinigų, bet gerai jaustis. Pinigai šiaip ar taip išleidžiami. Tad linkiu išlikti optimistais ir mylėti savo kraštą.