Būtų netikslu lyginti mūsų žvilgsnius su alkano vaiko akimis, įsmeigtomis į vitrinoje sukrautus pyragaičius (kažkur klasikoje rasime tokių vaikų, tokių žvilgsnių, tokių pyragaičių), tačiau kramtomoji guma XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje sovietinėje Lietuvoje buvo labai svari vertybė.
Trumpam užmiršę „kramtoškę“, ant gelsvų apdaužytų stalų ardydavom ir vėl surinkdavom AK-74. Dėdulė Kalašnikovas buvo beveik kaip giminaitis – jo sukurtą automatą galėjom išbarstyt ir sunerti užsimerkę, labai greitai. Mokykla anais laikais mokė ne kurti, o žudyti. Ko gero, visais laikais visos mokyklos moko to paties.
Sovietai nemokėjo pagaminti kramtomosios gumos, bet jų automatas buvo geriausias. Bent jau patys taip girdavosi. Lygindavo su amerikietišku M-16 ir sakydavo, kad „kalašnikovas“ gali šaudyti net iš pelkės ištrauktas, o amerikiečių ginklas užsikirsdavo nuo menkiausio purvo. AK – tobulas tinginio ginklas.
Negalėčiau tiksliai pasakyti, ką tuo metu Šiaurės Lietuvoje veikė lenkai, bet mūsų miestelyje jų nuolat pasirodydavo. Atvažiuodavo dideliais sunkvežimiais ir sustodavo miestelio pakraštyje, prie kapinių. Geriausia vieta mainams. Senais laikais ten būdavo turgus. Gyviesiems - laikini skudurai, numirėliams – amžinasis kaifas.
Gali būti, kad lenkai tiesė dujotiekį (o gal naftotiekį), gal net ir „Družba“ (tai laikais visi gigantiški projektai vadindavosi „Drubžba“ ir dažniausiai juose didžiąją darbo dalį nudirbdavo kokie nors kaliniai). Lenkai nebuvo kaliniai – atvirkščiai, pagal to meto sovietinius mūsų gyvenimo standartus jie buvo laisvi žmonės iš Vakarų, importavę į pilką šiaurės Lietuvos egzistenciją šiek tiek užsienietiškų spalvų. Jie atsiveždavo kramtomosios gumos (pirmieji angliški žodžiai, kuriuos išmokom tarti be jokio akcento, buvo „bubble gum“) ir džinsų.
Žmonės anuomet neturėjo valiutos, buvo tik rubliai, - prisimenu, humoro ir skvarbios ironijos nestokojanti pažįstama juos vadindavo rubliašūdžiais, - bet lenkų darbininkai mieliau pageidaudavo pasidabruotų, dar prieškario Lietuvos pinigų litų. (Litašūdžiai ar litšūdžiai – kuris mielesnis ausiai?) O dar geriau – carinės imperijos laikų paauksuotų metalinių pinigų.
Keista, mūsų seneliai, nemėgę pasakoti apie gyvenimą prieš karą, staiga ėmė traukti iš tik jiems žinomų slėptuvių sidabru ir auksu dengtus pinigus ir pirkti anūkams kramtomą gumą ir kelnes. Ko gero, tai buvo paskutinis desperatiškas veiksmas, susitaikymas, pripažinimas sau patiems, kad laisvos Lietuvos nebebus arba kad bent jau jie, senoliai laisvos Respublikos atkūrimo nebesulauks.
Gumos ir kelnių dėka sužinojom, jog vadinamoji buržuazinė valstybė turėjo tokius keistus pinigus ir apskritai – kad jos laikais mūsų tėvai ir seneliai gyveno normalų valstybinį gyvenimą. Mokykloje apie prieškarinę nepriklausomą Lietuvą buvo aiškinama kaip apie kažką, ko neturėjo būti ir gal net nebuvo.
Buvo saujelė ponų, o visi kiti samdiniai su klumpėmis ir vyžomis. Pastojusios ir vaikinų paliktos merginos nusiskandindavo, brolis brolį dėl žemės rėželio nudobdavo, o kunigai mesdavo sutaną ir glėbesčiuodavosi su likerį siurbčiojančiomis poniomis. Klaikus vaizdas. Ir mes mokėmės sklandžiai elgtis su AK – 74, kad buržuazinės Lietuvos daugiau apskritai nebebūtų. Jeigu tik koks buržuazinis nacionalistas pakeltų galvą, mes jį tuojau pat nušautume. Ir jokia Halio kometa nepadėtų.
Žvelgiant retrospektyviai – miestelį ištikusi mainų karštinė - liūdnas aktas. Nepriklausomybės likučius (juk sava valiuta svarbus valstybingumo požymis, tiesa?) keisti į daiktus, kurie... Lenkai darbininkai, suvirintojai, vairuotojai ir šaltkalviai elgėsi Lietuvoje kaip andai elgdavosi kolonizatoriai: keitė vietinių auksą į savo atsivežtą civilizacijos šūdą. Istorija nuolat kartojasi, kokie nors įvykiai ar reiškiniai kaip kometa vis švysteli iš praeities tamsos, apšviečia mūsų žmoniškosios prigimties tragikomizmą ir vėl nyra į nebūties ūką. O mūsų delnuose lieka ištežęs kramtoškės gumuliukas ir skysti siūlai driekiasi nuo vieno žmogaus ligi kito, nuo vienos nebūties ligi kitos, siūlai, kurie susaisto mus neišvengiamais santykiais, meile ir neapykanta.
O paskui numirė Sovietų Sąjungos bosas, vyriausiasis komunistų kunigas Leonidas Brežnevas, lenkai ir guma pradingo, o mums visiems reikėjo žiūrėti per TV laidotuves.
Šiaip nemėgau vaikščioti į laidotuves, nes kai tik ten nueidavau, imdavau geisti gražių merginų. Maniau, kad tai iškrypimas, bet paskui išsiaiškinau, kad visiems vyrams panašiai. Sovietiniais metais tai vadindavosi „moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, o naujaisiais laikais - Erosas ir Tanatas.
Bet generalinio komunistų sekretoriaus pakasynos buvo kas kita. Net mes, paaugliai supratome, kad atsitiko kažkas svarbaus. Istorijos mokytojas, pravarde Kelmas, buvo liūdnas, lyg ką tik suvalgęs kojinę. Jis mėgo komunistus, nors, ko gero, kaip ir daugelis lietuvių, labiau iš įpratimo, nei iš klausos. Dėl šventos ramybės.
Brežnevas, partija, Leninas lydėjo mus nuo lopšio ir atrodė, kad jie amžinai gyvi. Toks šūkis, tiesą sakant, sovietinį pilietį irgi lydėjo visą gyvenimą. Dabar jie būtų vadinami zombiais ir vampyrais, o anais laikais gyvieji numirėliai buvo liaudies balsas ir sąžinė. Kai matai, kad tavo akyse amžinybės ledas ima trūkinėti, aižėti ir tirpti – apima keistas jausmas. Šiurpulingas džiaugsmas arba atvirkščiai.
O paskui visi jie ėmė mirti ir liko tik prisiminimas apie kramtomąją gumą. Tiesą sakant, mano seneliai irgi buvo numirę, todėl kramtoškės ir džinsų gaudavau labai saikingai, bet tai jau kita istorija. Štai kaip būna gyvenime. Ir bus dar ne taip.