Socialinių paslaugų ir Franko Kruko kontoros

Deja, tai vietos gyventojų negelbsti – bedarbių Mosėdžio seniūnijoje pernai pagausėjo 50 proc., vis daugiau jaunų žmonių išvyksta į užsienį, mirusiųjų skaičius per metus beveik padvigubėjo, o naujagimių sumažėjo. Buvę miestelio kultūros namai, prieš daugelį metų transformavęsi į tikrų tikriausią Franko Kruko kontorą, ritualinių paslaugų veikla vis realiau atspindi niūrią ir, atrodo, sniego gniūžtės principu į pakalnę besiritančią socialinę situaciją...

Deja, laikinas įdarbinimas problemos neišsprendė, per metus bedarbių seniūnijoje padidėjo pusantro karto – nuo 255 bedarbių 2009 m. pabaigoje iki 372 praėjusių metų gale. O kai žmogus neturi nuolatinio pragyvenimo šaltinio, jis blogai jaučiasi, praranda viltį, griūva jo gyvenimo planas. Toks įspūdis, kad darbo biržos programos pritaikytos ne tiems, kurie nori dirbti, jos palankesnės tinginiams, nenorintiems dirbti. Kai kuriais atvejais žmonės gauna tokią socialinę pašalpą, kuri gerokai didesnė už dirbančiojo atlyginimą. Imi galvoti, kad galbūt dirbantysis gauna pašalpą, o socialiai remtinas – atlyginimą, – atvirai kalbėjo Mosėdžio seniūnas.

Kaimas nyksta ir dėl kitų priežasčių – mažėja gimstamumas, pasitarnauja ir emigracija, kurios tikslius skaičius sunku ir susekti.

– Labai daug žmonių išvyksta į užsienį. Nors Mosėdžio seniūnijoje įmonių gal net daugiau nei kitur rajone, tačiau jos smulkios, nereikalaujančios daug darbininkų, todėl žmonės darbo ieško užsienyje. Vieni išvykimą deklaruoja, kiti ne, mat padirbėję keletą mėnesių sugrįžta, pabūna ir vėl išvažiuoja. Apie išvykusiuosius kartais sužinome netikėtai, pavyzdžiui, aiškindamiesi komunalinių atliekų išvežimo mokesčių mokėjimą. Kaimas sensta – 2009 metais mirė 27, pernai – jau 52 seniūnijos gyventojai, gimimų nuo 27 sumažėjo iki 23. Buvę Mosėdžio kultūros namai seniai virto laidojimo paslaugas teikiančia Franko Kruko kontora, kuriai darbo nestinga. Auga socialiai remtinų, bedarbių armija ir pradedu abejoti, ar mes nepavirsime vien šios kategorijos žmonėms paslaugas teikiančia tarnyba, – konstatavo seniūnas A.Zabitis.

Nei mūsų laikraščio skaitytojui, nei kitiems Lietuvos žmonėms Mosėdžio pristatinėti nereikia, visi puikiai žino čia veikiantį, turistus iš užsienio traukiantį Akmenų muziejų, daug metų čia dirbo iškili asmenybė – daktaras Vaclovas Intas, miestelis garsėja gražiomis sodybomis. Tačiau to, pasirodo, maža, kad būtų užtikrinta pasiturima miestelio gyventojų būtis.

– Turizmą tinkamai išvystyti nelabai įmanoma, nes nėra jam būtinos infrastruktūros. Tiesa, vasarą Mosėdyje nėra dienos, kad nestovėtų du trys autobusai iš įvairių šalių, ir turint galvoje tas sąlygas, kokios pas mus yra, turizmas palyginti populiarus. Užmezgame ryšius su Vokietijos, Lenkijos žmonėmis. Numatyta dar labiau sustiprinti Mosėdžio patrauklumą, rekonstruojant miestelio centrą, įrengiant kempingą, norėtume išvalyti antrą tvenkinį, tačiau lėšų pakaks tik pusei darbų. Svečiui pas mus praleisti naktį įmanoma, tačiau esamuose svečių namuose vietų skaičius ribotas. Jei norime tikro turizmo, reikia didesnių nakvynės namų, rimtesnės valgyklos, o ne vien „Melniko kamaros“. Deja, radikaliai visko pakeisti neįmanoma, turime tenkintis judėjimu į priekį po truputį, – pasakojo „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.

Vaikštinėdamas po Mosėdį užsukau į V.Into sodybą, kurioje įgyvendinamas ES projektas Akmenų muziejaus įkūrėjo sodui atnaujinti. Numatyta atkurti pažeistą ir nykstančią augmeniją, sutvarkyti esamus ir įrengti naujus apžvalgos takelius, sodą aptverti akmens ir medžio tvora, atlikti kitus darbus. Iniciatyvos ėmėsi Skuodo vietos veiklos grupė ir Mosėdžio moterų asociacija „Ognelė“. Tai taip pat žingsnis pirmyn didinant miestelio patrauklumą.

Kaimui per du nepriklausomybės dešimtmečius buvo skiriamas per mažas dėmesys, tai akivaizdu visiems. Keisčiausia, kad didesnio dėmesio nenusipelnė ir Lietuvoje garsios seniūnijos, prie kurių galėtume priskirti ir Mosėdį.

– Kai atėjau čia dirbti, nustebau garaže radęs vieną traktorių, ir tą patį seną „Jumz“. Per 20 nepriklausomybės metų prestižine laikomai seniūnijai sugebėta skirti vieną „bimbalo laikų“ traktorių, kuris nuolat genda. Sniegui valyti jis net nebuvo pritaikytas, gerai, kad žiemos pradžioje, tarsi nujausdami dangaus siunčiamą nelaimę, pasidarėme sniego peilį. Šiuo traktoriumi žiemą ir prižiūrėjome Mosėdžio miestelį, o jau dėl pagalbos kitose erdvėse teko skambinti ūkininkams, – pasakojo A.Zabitis.

Seniūnijoms deleguota funkcija prižiūrėti vietinius kelius, tačiau pagal gaunamą finansavimą jos įvykdyti neįmanoma, ypač esant tokiai žiemai, kokia buvo šiemet.

– Seniūnijoje 103 km kelių, tik 8 km asfaltuotų, kitų būklė prasta. Kelių priežiūrai skirtas vienas traktorius ir kažkiek komunalinių lėšų, už kurias nieko neįmanoma padaryti. Pagelbėjo kontaktai su ūkininkais. Nežinau, kaip būtų reikėję verstis be Ričardo Jonkaus, kurį ko ne kasdien galėjai sutikti valant kelius, ūkininkų Viliaus Jaso, Zigmo Gurausko, Gintauto Šakinio. Gruodį išsivertėme gana nebrangiai, priimtinomis sąlygomis sutardami dėl atlyginimo. Galėtų būti tobulesni įstatymai, kad ūkininkams tokie darbai apsimokėtų, kad neskriaustų mokesčiai, kad jie patys norėtų įsigyti reikalingos technikos. Kai labai pripustė ir lengvesni traktoriai nebeįkibo, teko samdyti galiūną „kirovą“ ir net vikšrinį „staliną“, – besibaigiančios žiemos negandas prisiminė seniūnas.

A.Zabičio paminėtas antikvarinis „Jumz“ – tik seniūnijos skurdo simbolis. Įsisukę pertvarkų vėjai išretino etatus, todėl, pavyzdžiui, elektros ūkiui tvarkyti tenka samdyti firmą iš Telšių. Be priežiūros lieka uždarytų mokyklų pastatai. Kai kuriuose įsikuria kaimo bendruomenės, tačiau ir jos neturi lėšų statinių remontui. Seniūnas prisipažino suabejojęs, ar kitoje Europos Sąjungos šalyje įmanoma išvysti vaizdą, kurį pamatė Šatraminių kaimo bendruomenės naudojamose buvusios mokyklos patalpose.

– Kambaryje pastatyta 200 litrų talpos metalinė statinė, išvestas kaminas, įrengta pakura, pro kurią kišamos malkos. Įkaitina kaip reikiant, bet greitai ir atšąla. Įeini ir pagalvoji, ar ES gyvename, ar kur kitur... – nuostabos neslėpė A.Zabitis.

Kalbant apibendrintai, Vietos savivaldos įstatyme funkcijų seniūnijoms priskirta nepalyginamai daugiau nei biudžete lėšų joms vykdyti.

Paklaustas apie linksmesnius dalykus, Mosėdžio seniūnas pirmiausia paminėjo originalią grybų šventę Šatraminiuose.

– Ji rengiama kiekvieną rudenį, o pirmajai šventei prisiminti gyventojo Kazimiero Meškio kieme pastatytas paminklinis akmuo. Grybautojai išsisklaido miške, o vakare sveria grybus, apdovanojami nugalėtojai, vaikai parodo koncertinę programėlę. O štai Šauklių bendruomenė, kuriai vadovauja ūkininkė Alma Beniušienė, yra subūrusi net chorą, prie Lelijų tvenkinio vyksta labai gražios šventės. Seniūnijoje kasmet rengiamas sodybų konkursas. Praėjusį rudenį komisija tris dienas ginčijosi dėl gražiausiosios. Nesileisdamas į detales paminėčiau Reginos ir Algio Čiuteikių, Broniaus Nikarto, Algvinos ir Adomo Ereminų, Gražinos ir Ramučio Vaškių, Giedrės ir Vidmanto Valinskų, Danutės ir Petro Ažondenių sodybas, bet jų yra daug daugiau, – vardijo seniūnas. Tiesa, piktina apsileidėliai, buvo ketinta net „šluotos“ nominaciją įsteigti, tačiau su šiais planais seniūnas nusprendė neskubėti.

– Tikiuosi, gims dar viena tradicija. Prieš Kalėdas su kultūros centro direktore Bronislava Gadeikiene važinėjome po kaimus ir ieškojome šventiškai papuoštų sodybų. Juk ir atokiame vienkiemyje gali sušvisti netikėtos naujametės šviesos. Šį tą radome, o kitais metais gyventojai galbūt dar labiau suaktyvės, – sakė A.Zabitis.

Įvairios sporto varžybos, tautodailininkų ir šiaip meistrų kūryba, kiti širdžiai mieli užsiėmimai padeda žmonėms įveikti juos spaudžiančius sunkumus ir nepasiduoti.