Kiekvienas per istorijos pamokas girdėjome, kad senovėje vyrai ir moterys, norėdami išlikti, natūraliai pasiskirstė skirtingus vaidmenis. Tada vyrai iš medžioklių namo tempė mamutus, o moterims teko pareiga prižiūrėti buveines, vaikus ir tų partemptų mamutų mėsą, kad ji nesugestų ar jos žiurkės nesugraužtų.
Laikai neatpažįstamai pasikeitė, o ir mamutai seniai išnyko, tad, logiškai mąstant, turėjo evoliucionuoti supratimas apie skirtingus lyčių vaidmenis. Vis dėlto senasis požiūris į vyrų ir moterų „vietą“ iš mūsų sąmonės niekur nedingo.
Tiesa, kategoriškumas sumenko, pradėta labiau vertinti apsisprendimo laisvė, tačiau sunku nuneigti, kad mūsų visuomenėje negalima skelbti lygių galimybių triumfo. Nors galioja teisiniai aktai, politikų ar tarptautinių organizacijų deklaracijos, tai dažnai susikerta su Lietuvos realybe bei statistiniais rodikliais.
Nesakau, kad viskas yra blogai, sakau, kad nėra gerai. Nors galime pasigirti, kad šiuo metu svarbiausius politikos postus Lietuvoje užima moterys – prezidentė, Seimo pirmininkė, taip pat turime krašto apsaugos bei finansų ministres, tačiau bijau, kad susiklosčiusi situacija Lietuvos politiniame gyvenime yra veikiau išimtis, o ne stabili gerėjimo tendencija.
Nuogąstavimus taip pat paaštrina šalies žiniasklaidoje dažnai publikuojama nuomonė, kad šį moterims palankų pokytį politikoje sąlygojo neeilinė krizinė situacija šalyje. Jeigu tai tiesa, tai netiesiogiai sufleruojama, kad, kai situacija pasitaisys, moterims vėl teks užleisti savo pozicijas politikams vyrams?
Aš suprantu, kad stereotipai nesutaria su logika, tačiau tai tas pats, kas aiškinti, jog 2+2=5! Juk netgi žiniasklaidoje plačiai skelbiama, kad dailioji lytis labiau tinkama spręsti problemas ir suvaldyti sudėtingas politines situacijas, tad kodėl visi sutartinai linksime galvomis, kai postringaujama, jog ramiais laikais verčiau rinkti politinius lyderius vyrus?
Švelniai tariant, pasigedau rimtesnės kritikos šiai paplitusiai nuomonei. Ji, neabejotinai, jau savo prigimtimi atsiduoda užmaskuotais stereotipinio mąstymo spąstais.
Perfrazuokime, kas gi iš tikro pasakoma: moterys į aukščiausius politinius postus patekti ir sėkmingiau darbuotis nei vyrai tegali tik išimtiniais atvejais, vadinasi, situacijai nusistovėjus, moterų darbo savybės politikai formuoti tampa ne tokios naudingos.
Tai kaip čia yra: jeigu ministrė puikiai atliko savo pareigas sudėtingomis sąlygomis, tai ji praras savo kompetenciją, kai didžiausios problemos bus išspręstos ir situacija pagaliau pagerės? Kas tai – vyriška logika? Kodėl mažai kam tokia informacija atrodo įtartina? Vien todėl, kad prie tokio teiginio pridedama „teigė psichologė“ ar „pažymėjo politikas“, tai nebūtinai bus tiesa.
Tai tik vienas iš pavyzdžių, parodantis du dalykus: a) kad mūsų sąmonėje (tiek vyrų, tiek moterų) vis dar gajus patriarchalinis mąstymas, b) kad didelę įtaką to palaikymui ir įtvirtinimui turi žiniasklaida.
Lyčių centro atliktoje žiniasklaidos analizėje pastebėta, kad „lietuviškoje spaudoje atskleidžiama tradicinė socialinio pasaulio atskyrimo pagal lytis ideologija ir yra akivaizdus moters karjeros ir motinystės arba santuokos supriešinimas“. Paprasčiau tariant, iš žiniasklaidos gauname signalą, kad moteris gali būti arba gera motina ir žmona, arba užsitarnauti gerą karjerą. Kažkodėl jungtuko „ir“ egzistavimo galimybė menkai tesvarstoma.
Tai nebūtų taip blogai, jeigu šioje situacijoje dar būtų parodomi ir vyrai, tačiau į jų pareigą rūpintis šeimos židiniu dažniausiai žiūrima pro pirštus.
Analizuojant viešąją informacijos erdvę susidaro įspūdis, kad moterims politikoje geriausiai seksis tada, kai jos elgsis, atrodys, kalbės panašiai kaip tai daro vyrai politikai. Jeigu moteris miela, linksma ar – neduok Dieve – per daug moteriška, jai iškart priskiriamas silpnumas ir nedidelė kompetencija.
Taigi, kaip senovės Egipto laikais valdovėms moterims kartais tekdavo prisitvirtinti barzdą, kad taip pavaldinių akyse įtvirtintų savo valdžią (barzda – vyriškumo, galios simbolis), taip dažna šiuolaikinė politikė taip pat turi supanašėti su vyrais ir numalšinti moteriškumą, kad sulauktų tiek rinkėjų, tiek kolegų palaikymo.
Pasak kultūrologo Artūro Tereškino, Lietuvos politikoje daugiau galimybių kilti karjeros laiptais turi geležinės ledi įvaizdį turinčios politikės, kurios pasižymi tradiciškai vyrams priskiriamomis savybėmis: griežtumu, konkretumu, užsispyrimu, net agresyvumu.
Mano klausimas: kodėl negirdėti diskusijų, ar būtent tokios savybės svarbiausios norint sėkmingai formuoti šiuolaikinę Lietuvos politiką?
Mes žaidžiame visai kitoje lygoje nei JAV, Rusija ar Kinija, kurios, norėdamos išlaikyti savo globalią įtaką, dažnai turi pademonstruoti „kietą ranką“ ir dažnai atsisakyti vertybėmis grindžiamos politikos. Kaip žinome, Lietuva priklauso Europos Sąjungai, o jos politikos stilius visiškai kitoks nei minėtųjų valstybių, t.y. kur kas mažiau agresyvus, daugiau vietos yra diskusijoms ir kompromisams, o kategoriškumas toli gražu nelaikomas vertybe.
Štai čia trumpam stabtelkime. Sukluskite. Mūsų gero politiko standartai neatitinka šiandieninės situacijos, nors šalies žmonės ir žiniasklaida įsikibę laikosi įsitikinimo, kad tradicinės vyriškos savybės – kelias į sėkmę. Manau, kad, jeigu save laikome moderniais europiečiais, turėtume kritiškai pamąstyti, ar būtent vadinamasis moterų valdymo stilius nėra šūvis tiesiai į dešimtuką naujai besiformuojančioje politinėje realybėje.
„Macho“ Europoje jau atgyveno savo laiką. Belieka viltis, kad nedelsime to suvokti ir neprarasime daug naudingų galimybių, laiku nesugebėję prisitaikyti prie pokyčių.