Manęs D.Rimšaitės poelgis nestebina, bet sukuria nuotaiką, panašią į pastarųjų dienų orą: nei giedro dangaus, nei spalvų, nei saulės, nei stiprios vėtros, pūgos ar gražaus sniego. Nykuma, pilkuma ir liūdesys. Toks žmogaus pasirinkimas priverčia suvokti, kad moralinės vertybės, materialiniai lūkesčiai ir rūpesčiai, patriotiškumas yra suplakti ir permaišyti, neturi savo paskirties ir vietos gyvenime, o atsirinkti, kas yra priežastis, o kas – pasekmė, vis sunkiau.
Koks turėtų būti sporto, ypač profesionalaus, vaidmuo žmogaus gyvenime? Ir koks jis yra? Galima būtų nagrinėti, kaip jis kito laikui bėgant, tačiau tuo teužsiima tie, kas tai geriau sugeba.
Sportas – su fiziniu aktyvumu susijusi pagal tam tikras taisykles organizuojama žmonių veikla, derinant fizinius ir intelektinius gebėjimus, skirta varžymuisi, laisvalaikio praleidimui, įvairių įgūdžių lavinimui, o taip pat pasiruošimas šiai veiklai ir per jį atsirandantys tarpusavio santykiai.
Ištardama žodį „sportas“ pirmiausia pagalvoju, kad tai – puikus laisvalaikio praleidimo būdas, kai smagu pajudėti, atsipalaiduoti ir pabendrauti. Todėl žaidimų sporto šakos visada atrodo patrauklesnės, nes jos susijusios su bendravimu, o ne tiesiog rezultato siekimu ieškant ir praplečiant savo kūno galimybių ribas.
Vis dėlto sportas, kaip viena iš laisvalaikio praleidimo galimybių, domina ne visus. Tai visiškai nepriimtina tiems, kurie sportą pavertė savo pragyvenimo šaltiniu, o rezultatų siekį – vieninteliu tikslu, horizontu ir gyvenimo prasme.
Jau girdžiu piktas replikas: „O kas čia blogo būti profesionaliu sportininku?“ Noriu iškart pasakyti: nieko blogo, bet ir nieko gero, arba daug daugiau blogo nei gero. Tik reklamose ir žurnalų viršeliuose profesionalai atrodo gražūs ir laimingi sėkmės kūdikiai.
Pirmiausia, jokia čia naujiena, kad jie labai daug ir sunkiai dirba. Antra, jų sveikata sportuojant, o ypač baigus sportinę karjerą kelia daug ir rimtų problemų. Trečia, nepertraukiamas rūpinimasis raumenų būkle ir jos gerinimu nesudaro prielaidų intelektui lavinti.
Jų gyvenimo kasdienybė yra paprasta: valgis–miegas–treniruotės. Todėl kūnai tampa gražūs ir stiprūs, o proto apimtis vos pastebima. Pavyzdžių nereikia ieškoti toli: žinomam anglų futbolininkui W.Rooney spaudos tarnyba uždraudė kalbėti apie religiją (galima spėti, kad ne dėl unikalių minčių), o skaitant daugelį interviu su mūsų sporto žvaigždėmis pasidaro aišku, kad tokių žmonių gyvenime neegzistuoja literatūra, teatras, mokslas. Suaugę vyrai puikiai išlavintais kūnais kalba kaip pradinės mokyklos moksleiviai.
Bet vėlgi, ar tai, kad yra žmonių, savo gyvenimus pašvenčiančių kūno tobulinimui ir savo galimybių ribos paieškai, yra blogai? Manau, kad taip. Žmonės, kurie nėra sportininkai, tačiau lygiai taip pat niekuo nesidomi, priskiriami tiesiog kvailiams. Profesionalūs sportininkai galėtų būti pavadinti „prarastąja žmonijos dalimi“, nes jie neabejotinai turi užsispyrimo, valios, kantrybės, todėl niekas nežino, kaip ir kur visa tai galėtų būti panaudota.
Nesugalvoju kitos veiklos, kurią pašalinus iš žmonių gyvenimo, niekas nepasikeistų. Nesumažėtų žmonių gebėjimas mokytis, dirbti, kurti, nekiltų nei badas, nei karas. Galbūt norėtųsi prieštarauti ir sakyti, kad sporto ištakos yra senovės Graikijoje, kur buvo aukštinamas kūno grožis, kad ne mes sportą atradome ir tokios kalbos tėra paistalai, tačiau, kaip žinia, kūno grožis buvo neatsiejamas nuo dvasios grožio.
Šiandien dvasios grožis nelabai dera su profesionalių sportininkų įvaizdžiu. Profesionalus sportas tiesiog yra komercija. Sėkminga ji todėl, kad pergalės, geros emocijos yra tai, ką žmonės perka. Juk jei kalbame apie savo mylimo klubo pergalę, sakome, kad laimėjome „mes“.
Tamsioji ir liūdnoji profesionalaus sporto pusė ta, kad vaikai skatinami sportuoti aukojant pamokas, suaugę žmonės – tėvai, treneriai palaiko, o dažnai ir patys inicijuoja vaikų siekį tapti profesionalais, mesti mokslus. Ir ne tik Lietuvoje.
Štai JAV spaudoje galima rasti neįtikėtinų faktų, kad vykstant amerikietiškojo futbolo rungtynėms uždaromi universiteto miesteliai, sporto tvarkaraščiai nustato, kada universitete vykdomi posėdžiai, Alabamos universitete pavasario semestras buvo atidėtas dėl amerikietiškojo futbolo varžybų Kalifornijoje.
Taigi, argi turėtų ir galėtų būti gėda atsisakyti savo valstybės pilietybės arba netesėti duotų pažadų? Nei blogesnė, nei geresnė už kitus ta D.Rimšaitė.