Todėl nieko keista, kad premjeras A.Kubilius jau senokai nusitaikė į rusų ir vokiečių valdomas „Lietuvos dujas”, o to slibino galvos parnešti pasiuntė karžygį A.Sekmoką.
Kulminacijos link artėjanti energetikos guru kova su „Lietuvos dujomis” ir vienu jų valdytojų „Gazprom” išties primena šauniojo pasakos princo kovą su drakonu.
Tik mūsiškio karžygio drąsa sukelia atlaidų šypsnį – pirmiausia dėl to, kad šaudoma tuščiais šoviniais.
Mojuodamas vos 17,7 proc. „Lietuvos dujų” akcijų, priklausančių Lietuvos valstybei, ministras griausmingai reikalauja įmonės vadovų galvų ir grasina net teismais.
Įspūdingiausias A.Sekmoko kaltinimas – bendrovė nesirūpino Lietuvos vartotojų interesais.
Karžygio sutrypta bendrovė vis dėlto atsitiesė ir ministrui paaiškino, kas ir taip visiems aišku: savininkų rūpestis – įmonės interesai. Be to, priminta, kad netgi nuritinus kieno nors galvą dujų kaina nesikeistų.
Prisimenant kitą pasaką, svaidydamasis kaltinimais ministras tik parodo, kad nuogas yra jis pats ir jo atstovaujama Lietuva. Juk būtent valstybė privalėjo ir privalo rūpintis tais vartotojais.
Anekdotiški ministro kaltinimai dar labiau sustiprina įspūdį, kad šis Vyriausybės dujų karas – dar viena dūmų uždanga, skirta valdžios energetikos politikos fiasko pridengti ir ieškoti atpirkimo ožių.
Turbūt pajutęs, jog kiek persistengė, A.Sekmokas vakar jau prabilo, kad gal būtų ne pro šalį pagaliau atsisėsti su kuo nors iš kitos fronto pusės prie pokalbių stalo – tačiau tik kartu su dėde iš Briuselio.
Sunku pasakyti, kokia bus šių pasakų ar anekdotų atomazga. Bet kažin ar ji bus laiminga vartotojams.