Po debiutinio romano „Traukinių žymėjimas“ („Trainspotting“, 1993) išgarsėjęs autorius – vėl prabilo lietuviškai. Šįsyk trečiuoju savo romanu „Purvas“ („Filth“, 1998), kurį išleido „Kitų knygų“ leidykla.
Romano pavadinimas „Filth“, išvertus iš anglų kalbos, reiškia ne tik purvą ir nešvankybę, bet ir žargonu vadinamą policininką. „Purvo“ herojus – Edinburgo policininkas Briusas Robertsonas –mėgsta žaginti jaunas merginas, spardyti sulaikytiesiems galvas, plėšti senas ponias ir svaigintis nelegaliomis medžiagomis. Žodžiu, jis įkūnija visas blogiausias savybes, kokių tik galima tikėtis iš I. Welsho personažų - šiurkštus triukšmadarys, baisus ksenofobas, rasistas ir seksistas, itin primenantis aršiausius Lietuvos neonacius.
Knyga prasideda Ganos ambasadoriaus sūnaus žmogžudyste, kurią išaiškinti turi B.Robertsonas. Tačiau tai¬ tik siužeto fonas. Tyrimas neatitraukia knygos herojaus nuo kasdienės rutinos, jis ir toliau vaikosi nesantuokinio sekso bei mėgaujasi teisiškai sankcionuotu kūno žalojimu.
Siužetą I. Welshas kuria trijų veikėjų lūpomis. Be Briuso, kuris pasakoja savo nevykėliško gyvenimo istorijas, kartkartėmis prašnenka jo viduriuose įsitaisęs įnamis – kaspinuotis. Be to, iškrypusį Briuso požiūrį į gyvenimą papildo jo buvusi žmona, kol galiausiai paaiškėja, kad šios kalbos yra paties herojaus, persirengusio žmonos drabužiais, monologai.
Kaspinuotis, knygoje vadinamas tiesiog kirminu, yra teigiamas herojus, Briuso priešingybė, jo superego liekana. Kaip pats sako: „Mano bėda ta, kad aš, regis, turiu labai paprastą biologinę struktūrą, kurioje nesama jokio mechanizmo, galinčio mano genialias ir kilnias mintis paversti iškiliais darbais.“ Kaspinuotis, analizuodamas Briuso vaikystę, lyg patyręs psichoanalitikas atskleidžia tikrąsias blogio priežastis ir paaiškina, kada, kaip ir kodėl Briusas tapo tokiu (ne)žmogumi.
Kai 1998 m. knyga išėjo Didžiojoje Britanijoje, ją reklamuojančiame plakate ir viršelyje buvo nupiešta stilizuota kiaulės galva su policininko šalmu. Iš kai kurių knygynų plakatai buvo konfiskuoti, o autorius apkaltintas „policininkų garbės ir orumo įžeidimu“. Po šio incidento policijos veiksmus smarkiai kritikavo britų žmogaus teisių gynėjai ir žiniasklaida.
I.Welshas (g. 1958), gimęs ir augęs Edinburgo priemiestyje, šiurkščiu škotišku dialektu aprašo brutalų jaunystėje matytos aplinkos gyvenimą. Jis kuria ne tik romanus, bet ir pjeses, scenarijus, yra režisavęs keletą trumpametražių filmų. Šiandien I.Welshas gyvena Dubline. Kitąmet turėtų pasirodyti dar vienas jo romanas „Heroino berniukai“ („Skagboys“). Šis romanas, kaip ir 2002 m. išleistas „Porno“, susijęs su „Traukinių žymėjimu“ – tai jo¬ priešistorė.
Nors I. Welshas atostogauja, jis sutiko atsakyti į kelis klausimus.
- „Purve“ tamsiomis spalvomis piešiate Škotijos socialinio dugno gyvenimą. Ar mylite Škotiją? Ar jūsų šalyje daug „purvo“?
- Myliu Škotiją. Tai mano šalis. Tiesiog matau ją šiek tiek pridengtą tamsiu šešėliu. Taigi kitaip nei daugelis žmonių.
- Jūsų knygų estetika – gaivališka, šiurkšti, realistiška. Ar būdamas George‘o Elioto gerbėjas, save laikote postmoderniu rašytoju?
- Ne. Postmodernizmą jau senokai niekinu. Jame yra kai kas įdomaus, tačiau visą laiką postmodernizmas nieko daugiau nedarė, tik ėjo paskui savo paties užpakalį.
- Daugelyje jūsų knygų veiksmas vyksta Edinburgo priemiestyje, kuriame gimėte. Ar galima sakyti, kad jūsų knygos autobiografinės? Ar daug dalykų, aprašytų „Purve“ ir „Traukinių žymėjime“, matėte savo akimis?
- Kur gi ne, juk gyvenimas – tik didelė piliulių ir adatų statinė. Na taip, pirmosiose trijose knygose („Traukinių žymėjime“, „Marabu košmaruose“ ir „Purve“) buvo pastebimas stiprus autobiografinis elementas, kaip ir naujojoje – „Heroino berniukai“. Tačiau visa tai iš savęs „išrašius“, šie dalykai tampa nuobodūs.
- Jūsų knygoje „Purvas“ nėra nė žodžio apie meilę. Kodėl?
- Sutinku. Tai viena iš knygos idėjų. Kai nėra meilės, susidariusi tuštuma užpildoma pykčiu, manipuliacijomis, kartėliu, apmaudu, nepasitenkinimu.
- Britų policininkus vaizduojate kaip tikrus blogiukus, bet argi jie nėra baikštuoliai? Turiu galvoje, kad jie net neturi ginklų.
- Taip, amerikiečių policininkai gali ištaškyti tave vietoje, bet mūsiškiai geriau atspardo kepenis. Tą jie moka geriausiai.
- Kokį blogiausią dalyką teko patirti susidūrus su policija?
- Kai buvau 7-8 metų, mane suėmė kartu su keliais draugeliais, nes gatvėje žaidėme futbolą. Buvau įrašytas į namų arešto projektą su visomis jo šlykščiomis taisyklėmis.
- Ką manote apie Vakarų civilizaciją? Ar ji turi viltį išlikti? Ar ji privalo išlikti?
- Manau, kad Vakaruose demokratija yra prastos būklės, tad galima tikėtis, jog dar man esant gyvam JAV ir Jungtinę Karalystę ims valdyti fašistai.
- Seniau parašėte žymiojo „Traukinių žymėjimo“ tęsinį – romaną „Porno“. Kitąmet išleisite naują romaną „Heroino berniukai“, kuris taps „Traukinių žymėjimo“ priešistore. Ar šia knyga užbaigsite trilogiją, ar planuojate dar ką nors parašyti apie Rentoną ir kitus?
- Kartais man atrodo, kad turėčiau sustoti, tačiau jau turiu sugalvojęs, kas nutinka Begbiui po įvykių, aprašytų romane „Porno“. (Išėjęs iš kalėjimo, Begbis persekioja buvusius draugužius, keršija jiems, kol patenka į komą – vert. past.)
- Kaip vertinate režisieriaus Danny Boyle‘o filmą „Traukinių žymėjimas“? Juk jo dėka tapote kultiniu jaunimo rašytoju. Ar dažnai žmonės jus vadina tik „Traukinių žymėjimo“ autoriumi?
- Tai puikus filmas, nors dėl jo visąlaik esu vadinamas „tuo, kuris parašė „Traukinių žymėjimą“. Neseniai buvo susukta kino juosta pagal mano romaną „Ecstasy“, o vasarą bus filmuojamas „Purvas“, taigi greitai galiu tapti „tuo, kuris parašė „Ecstasy“ ir „Purvą“.