Į apmąstymų dirvonus su ūkininku J.Norvaišu

Laimės prieglobstis?

Elena ir Jonas Norvaišai gyvena, atrodo, kaip tik tokiame laimės prieglobstyje. Nuo kelio Panevėžys-Kupiškis iki jų sodybos – tik keli šimtai metrų. Ne namai, o mažas dvarelis, į kurį atveda eglių ir beržų alėja. Po vienu stogu čia telpa erdvus gyvenamasis namas, karvių ferma, pieno linijos, pašarų atsargos, šaldytuvas, garažas, katilinė. Namus ir fermą, ūkines patalpas, žmones ir gyvulius šildo moderni geoterminė sistema. Darbuotis ir gyventi galima neišeinant į lauką, nebaisūs nei vėjai, nei lietūs, nei pūgos. Nebent nerimstantis jaunas vokiečių aviganis Koltas namiškius išviliotų į lauką pasidairyti, kartu pašėlioti...

Šilta, erdvu, jauku. Sėdime virtuvėje prie ilgo stalo su šeimininku ir pats savaime išsprūsta teiginys: „Ramu, patogu. Taip atrodo šiandienio modernaus, savarankiško ūkininko gyvenimas.“

Pašnekovas patyli, žvilgsniu parodo į lubas: „Damoklo kardas viršum galvos kabo visą laiką, kelis dešimtmečius. Ar nematyti?“

Ūkininko žmona, tarusi, kad jai labiau patinka dirbti, nei plepėti, patyliukais dingsta. Pašnekovas patikslina, kad tikroji šeimininkė čia yra žmona, jos tas ūkis, pats esąs jos bernas. Sako rimtai, su žemaitiška intonacija, netikėti nėra pagrindo, į Aukštaitiją gyventi atkakę žemaičiai pasako, kada juokauja. Taigi kelias popiečio valandas šnekučiuotis liekame dviese.

Norvaišų ūkininkavimo patirtis didesnė už atkurtos Lietuvos jau atšvęstą nepriklausomybės dvidešimtmetį. Žemę dar prieš didžiuosius politikos virsmus pagal Valstiečių ūkio įstatymą ryžosi pasiimti Elena Norvaišienė su keliomis draugėmis. Savarankiškai ūkininkauti išdrįsusiai moteriai buvo įteiktas 13-asis valstiečio pažymėjimas Lietuvoje.

Pats Jonas Norvaišas tuo laiku dar vadovavo pertvarkomai Noriūnų melioracijos valdybai, vėliau – elektronikos gaminių Rygos įmonės padaliniui. Gamino sudėtingų technologijų mikroschemas aviacijos pramonei. Yrant Sovietų Sąjungai, nutrūko ir ekonominis kaimynų bendradarbiavimas. Bedarbiu likęs ilgametis melioracijos specialistas tapo savo žmonos pagalbininku ir samdiniu.

Ir dabar Jonas sako gerai prisimenantis ūkininkavimo pradžios dvejones. Gaudė žinias, kur tik išmanė.

„Atsimenu, atvažiavo pas mus paskaitų skaityti du vyrai iš Europos, berods Bobas iš Anglijos ir Henris iš Olandijos. Kalbėjo apie pieno ūkius, akcentavo, kad perspektyviausi būsią šeimos ūkiai, tokie kaip Suomijoje, kur nereikės samdomos darbo jėgos, šeimos nariai pajėgs patys prižiūrėti iki 50 karvių. Svarbu turėti paveldėtoją, kuris būtų suinteresuotas dirbti ir uždirbti. Atvažiavo anie vyrai ir pas mus į ūkį, apžiūrėjo, pasižvalgė. O mūsų šeima didelė, šeši vaikai, keturi berniokai, bus kam perimti vairą... Esą svarbu imtis naujų technologijų, mokytis iš Europos šalių patirties ir nesėkmių. Taigi išdrąsėjome, stvėrėmės darbo su ūpu, - buvusias viltis prisiminė pašnekovas.

Ėmėsi gausi šeimyna darbo. Skriejo metai. Plynoje vietoje lauke pastatyta sodyba plėtėsi, suaugo, suvešėjo pačių pasodinti medžiai ir sodas. Augo ir užaugo vaikai. Du vyresnieji dabar jau savarankiški, gyvena ir dirba Vilniuje, keturi mažesnieji dar mokosi elektronikos, vadybos, ekologijos, turizmo kas kur - Vilniuje, Klaipėdoje, Ukmergėje.

Jaunylė Kristina pasuko savitu keliu

"Panevėžyje mokosi sporto mokykloje, yra atsidavusi dviračių sportui. Pas tėvus jaunimas grįžta tik savaitgaliais.

Kaip anuomet mokė Bobas su Henriu, Norvaišai darbuojasi savo ūkyje dviese, be samdinių, tiksliau didžiąją naštą neša pati ūkio savininkė. „Jai gerai sekasi, pati karvutes melžia, aš tik patalkinu, kiek sveikatos turiu“, - negaili pagyrimų savo moteriai Jonas Norvaišas.

Nuo pradžioje turėtų 10 ha dabar ūkininkai savo kultūrines ganyklas išplėtė iki 50 ha. Veiklos krypties nekeitė. Pradėję nuo kelių melžiamų karvių dabar turi 35 piendaves. Kas antrą dieną bendrovės „MGL Baltija“ pienvežis iš jų ūkio išsiveža apie 2 t pieno. Taigi yra pajamų, yra savarankiškas gyvenimas. „Tik nėra ramybės, užtikrintumo ir normalaus gyvenimo, kurio visus tuos metus tikėjomės. Tik išgyvenimas, egzistavimas“, - sako pašnekovas.

J. Norvaišas neabejoja: be Europos Sąjungos paramos ūkininkai skurstų. Ir jų pačių ūkyje yra panaudota per 150 tūkst. Lt Europos paramos lėšų, įvykdyti keli projektai. Yra moderni mėšlidė, mėšlo transporteriai, pienas melžiamas į linijas, patogus šaldytuvas... Įrengtas pažangus ekologiškas geoterminis šildymas.Yra visos sąlygos patogiai dirbti nuo ryto iki vakaro. O kokie rezultatai, kokios pajamos, naujų investicijų galimybės, kokia gyvenimo kokybė?

„Per parą dirbame 12 val. Neturime laiko šventėms, šokiams kaip Seimo nariai Šilgalis ar Šedžius. To, ką uždirbame, užtenka tik primityviems poreikiams patenkinti: pavalgyti, pamiegoti, nueiti į šiltą tualetą. Kitą dieną vėl viskas iš naujo... To, ką uždirbame, reikia vaikų mokslams. Mūsų protėviai prieš šimtą metų turėjo arklį, plūgą, vežimą ir išmaitino save, Lietuvą. Dabar tiek daug padaryta, milijonai litų išleisti naujoms technologijoms, mokslo pasiekimams įdiegti, o rezultatas toks pat – dirbantis žmogus išgali tik pavalgyti. Ir tai taupydamas, parduotuvėn nuėjęs vis žvalgaisi, kur koks batonas nupigintas iki 90 centų... Ir nieko daugiau, visa pažanga nieko neduoda gyvenimo kokybei. Argi tai nėra absurdas, ar nekelia rimtų ir įdomių klausimų? - pašnekovas tikina, kad darbas ir buvimas tvarte ir fermoje nė kiek nekenkia mąstymui, o net jį skatina, taigi narstome mintis toliau.

Pasak Jono, kiekvienas žmogus turi laimės siekinį. Ko laimei reikia? Pirmiausia, maisto ir šiltos pastogės. Tai yra prigimtiniai, nediskutuotini dalykai, įrašyti Europos socialinėje chartijoje. Mūsų valdžiai tai atrodo klodai, slepiantys didelius taupymo resursus, ji mažina „ubagiškas“ savo piliečių pensijas ir išmokas. Dar toje chartijoje yra kalbama, pasak ūkininko, apie kiekvienam žmogui būtiną savirealizacijos, saviraiškos poreikį. Kokia pas mus galima saviraiška, jei neįperki knygos, bilieto į kiną ir teatrą, žurnalo, laikraščio? Paliekama vienintelė galimybė – dirbti. Ir vis dažniau iš valdininkų, milijonierių darbdavių lūpų pasigirsta replikos – liaudis tingi dirbti, jiems tik duok uždarbį. Kur tai girdėta, skaityta, ar ne iš baudžiavos laikotarpio žodyno?

Jonas Norvaišas sako neatsikratantis kibios minties: „Už kokias nuodėmes aš turiu šį lažą nešti, dėl nesibaigiančios krizės vis veržtis diržą? Ar mano smegenys mažesnės už milijonierių? Svarstau, kaip kai kurie žmonės geba uždirbti milijonus, kodėl aš jų neturiu? Uždirba visuomenė, sukuriamas bendras vidaus produktas. Jis turėtų būti panaudojamas visos tautos gerovei kurti, valdžia jį turėtų padalyti, paskirstyti. Ji to nedaro. Turtas per atitinkamus įstatymus, pataisas, užsukus ar atvėrus atitinkamas sklendes, suteka į asmenų ar grupės draugų sąskaitas. Jeigu kaupiamas turtas, pajamos, o ne žinios, intelektas, nėra visuomenei galimybės tobulėti ir geriau gyventi. Esame Europoje vienintelė šalis, kur nėra turto ir progresinių mokesčių, tai yra lengvatos turtingiesiems. Jas mūsų gausėjančioms milijonierių gretoms uždirbame mes su jumis. Ar savo noru ir iniciatyva tai darome? Tuo pasirūpina mūsų valdžia“.

Mano pašnekovo mintys - skaudžios ir skamba drastiškai, jis sako jas surankiojęs ne iš politinių rietenų, pasisakymų spaudoje ar televizijos laidų, bet iš savo patirties.

Kiek savo ūkyje rengė ir vykdė ES paramos projektų, nė karto nepavyko visko padaryti sklandžiai, be pataisų, patikslinimų, naujų nurodymų, sugriežtinimų. Vis reikėjo gaišti laiką, ieškoti patarėjų ir užtarėjų, kol paaiškėdavo, kad iš esmės jis esąs teisus, bet kažkas atsakingas kažin ko nepastebėjo, užmiršo, nepasakė... Užburtas chaoso ir painiavos, valdininkų atsakomybės stokos ratas.

„Prieš trejus metus sumanėme įsirengti geoterminį šildymą. Tokie ekologiški projektai Europoje mielai skatinami, žadėjo ir mums paramą. Sistemą įrengti atsiėjo apie 50 tūkst. Lt. Kai pradėjau aiškintis Nacionalinėje mokėjimo agentūroje, paaiškėjo, kad manasis projektas neatitinka sąlygų: reikėtų, kad gyvenamasis būstas ir ūkiniai pastatai būtų atskirti, nes kompensuojama tik gamybai skirta šiluma. Kaip ją išskaičiuoti, atskirti? Po ilgų derybų man kompensavo apie 3 tūkst. Lt.

Kitąsyk pirkome karvėms kilimėlius, irgi tikėjomės paramos. Kadangi mokėjau dalimis, paaiškėjo, kad ne visos išlaidos tinkamai įformintos, tad kompensavo dalį, apie 40 proc. „nuplaukė“.

Kitas pavyzdys: kilo mintis statyti vėjo jėgainę. Susirinkau informaciją, išsiaiškinau banke dėl paskolos, viską apskaičiavau. Ir paaiškėjo, kad paraiškos nebepriimamos, nes tie, kuriems paramos reikėjo, jau apsirūpino, suspėjo, kiti konkurentai nebereikalingi... Toks įspūdis, jog valdžia tik ir laukia, kad ūkininkai ko nepastebėtų, nepaprašytų, neprimintų, nes tai, kas tau teisėtai priklauso, labai mikliai kažkur prapuola. Ką tai įrodo? Kad mūsų valdžiai nė kiek nerūpi, kaip savo tautai palengvinti ir pagerinti gyvenimą. Kiek buvo Lietuvoje vyriausybių, nė viena nesistengė dirbti visų, ne tik išrinktųjų, savųjų, labui“, - kalba J.Norvaišas.

Pašnekovas siūlo mąstyti paralelėmis: Sovietų Sąjungos laikais mūsų valdininkus drausmino Maskva. Dabar esame Europos Sąjungoje, tad gal drąsiau reikia kreiptis į Briuselį, nes sava valdžia savo piliečių negirdi. Reikia apriboti savos valdžios savarankiškumą, priversti vykdyti universaliuosius, europinio teisingumo įstatymus.

Pradėję nuo šiuolaikiško ūkininkavimo patirties, įriedėjome su ūkininku Jonu Norvaišu į grynojo politikavimo dirvonus. Nukalbėjome itin kritiškai, labai nepatriotiškai... Mano pašnekovas sako dėl to nė kiek nesijaudinantis, apie patriotizmą ir demokratines vertybes ramiai diskutuoti gali sotus, savo vertę jaučiantis žmogus. Mes dar esame menkaverčiai. Gal mūsų vaikai jau bus orūs piliečiai, ne baudžiauninkai, dirbantys tik už duonos kąsnį vidury Europos XXI amžiuje...

Su tokia pozityvia mintimi atsisveikinome su ūkininku Jonu Norvaišu. Draugiškai į kiemą lodamas mus išlydėjo simpatingas šuo Koltas. Jis ką tik sugraužė kaulą, sotus ir jam to gana.