Bet su sąlyga, jei po vasario 25 d. vyksiančio Rūmų suvažiavimo naujoji pagrindinės žemdirbių savivaldos organizacijos vadovybė neišsuks iš dabartinio dalykiško, santūraus kurso ir nepasiners į ultimatumų, streikų, greitkelių blokadų sūkurį.
Žemės ūkio rūmų vicepirmininkė Regina Sirusienė-Lamauskienė su „Ūkininko patarėjo” korespondentu Arnoldu Aleksandravičiumi kalbėjosi apie visuomeninės organizacijos vadovui būtinas savybes, apie idealų Žemės ūkio rūmų pirmininką ir Lietuvos kaimą, kurio negalima skirstyti nei į stambius, nei į šeimų ūkius, bet reikia jį suvokti filosofiškai.
- Ar tiesa, kad nutarėte nebesiekti Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentės posto? Kodėl?
- Jau 2009-aisiais, vykstant visuotiniam LKTA narių susirinkimui, sakiau, kad lieku vadovauti asociacijai dar vieną kadenciją, pabrėždama žodį „vieną“. Pagal mūsų įstatus, vadovo kadencija – dveji metai. Tikrai kyla minčių pasitraukti iš šio posto. Trejus metus dirbti Žemės ūkio rūmų vicepirmininke ir tuo pat metu vadovauti kaimo turizmo asociacijai – per didelis krūvis. Ką pasirinksiu, priklausys nuo kelių aplinkybių. Svarbiausioji – kaip pasibaigs vasario 25 d. vyksiantis Žemės ūkio rūmų suvažiavimas, kokie žmonės ir kaip po suvažiavimo kurs Rūmų veiklos strategiją.
- 1997 m. stovėjote prie šiuolaikinio lietuviško kaimo turizmo ištakų. Kaip po 14 metų įvertintumėte šio verslo raidą Lietuvoje (nesustodama ties visam šalies verslui nelemtą antspaudą uždėjusiu sunkmečiu): kas pasiekta, ką galbūt reikėjo daryti kitaip, kas dabar trukdo kaimo turizmo plėtrai ir stabdo ją?
- Esu maksimalistė. Norėjau, kad kaimo turizmas Lietuvoje sulauktų šimtaprocentinės sėkmės. Pasiekta nemažai: įstatymai jau gana patogūs šiam verslui. Esame užmezgę tiesioginius dalykiškus ryšius su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, Žemės ūkio ministerija, Valstybine mokesčių inspekcija, Užsienio reikalų ministerija, Valstybiniu turizmo departamentu. Mūsiškė Kaimo turizmo asociacija įtakinga, valdžia jos klausosi. Bet mūsų šalyje yra tokių valstybinių įstaigų, su kuriomis derėtis ir susikalbėti gali tik karingas visuomeninės organizacijos vadovas. Ar ateityje kaimo turizmo asociacijai pavyks surasti tokį asmenį, norintį ir galintį atsidėti organizaciniam darbui?
Mūsų sodybų šeimininkai – iki kaklo verslo reikaluose paskendę žmonės. Didžiausia mano klaida – nesugebėjau „išauklėti” įpėdinio. Bandžiau, bet žmonės, kurie atrodė lyg ir tinkami, griežtai atsisakinėdavo. Jų nuomone, tik savižudis gali dirbti nevyriausybinėje organizacijoje, o tuo labiau vadovauti jai, aukoti visuomeniniams tikslams savo gyvenimą, šeimos rūpesčius, laisvalaikį.
Tačiau asociacijai galima labai padėti net ir nebūnant jos prezidente. Pavyzdžiui, išsikovojus tvirtas asmenines pozicijas Žemės ūkio rūmuose. Noriu, kad visi kaimo žmonės, ūkininkai, amatininkai aiškiai suprastų – nepriklausydama Rūmams ir negaudama jų paramos, bet kuri žemdirbių, kaimo verslininkų nevyriausybinė organizacija tik merdėtų.
- Prieš trejus metus sutikdama tapti ŽŪR pirmininko pavaduotoja norėjote, kad šis postas būtų įtakingas. Ar taip ir įvyko?
- Smagu, prasminga dirbti Rūmuose, kuriems vadovauja Bronius Markauskas. Veiklos sritis pasidalijome taip: pirmininkas rengė ŽŪR strategiją ir telkė žemdirbių organizacijas (pieno gamintojus, mėsinių galvijų augintojus, grūdininkus ir kitus), aš rūpinausi kaimo plėtros reikalais ir kuravau dalį kaimo profesinių organizacijų, kultūrines, bendruomenines sąjungas ir draugijas. Pats geriausias mano darbo įvertinimas – ŽŪR pirmininko komplimentas, kad jis nesuklydo pasirinkdamas savo pavaduotoją. Niekada nebandžiau „rungtyniauti” su pirmininku dėl įtakos Rūmuose. Visada su juo tardavausi. Kai per kokius nors renginius tekdavo pavaduoti B. Markauską, stengdavausi kuo naudingiau atstovauti Rūmams.
- Artėja ŽŪR ataskaitinis rinkimų suvažiavimas. Ar dar turite jėgų ir noro tęsti dabartinį savo darbą, o gal sieksite aukštesnio posto – stengsitės tapti Rūmų pirmininke?
- Ne, niekada. Tai man nežinomos ir, ko gero, nelabai įdomios pareigos. Mano stichija, jeigu taip galima pasakyti, - ryšiai su kaimo (plačiąja prasme) organizacijomis: amatininkais, tautodailininkais, bendruomenėmis, socialinėmis tarnybomis, o ne su žemdirbių asociacijomis. 33 proc. kaimo žmonių nėra prekinės žemės ūkio produkcijos gamintojai. Bet jiems taip pat neturėtų pritrūkti ŽŪR dėmesio. Net ir Rūmų patriarchas Antanas Stancevičius sakė: “Nepamirškite kaimo!” Kaip suprantate, profesorius neišskyrė nei ūkininkų, nei žemės ūkio bendrovių, nei šeimos ūkių, nei didelių agrarinių kompleksų. Kaimas, kaip galima suvokti iš daugelio A. Stancevičiaus pasisakymų ir straipsnių, jam buvo gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, netgi filosofinė sąvoka.
Stambus ūkininkas gali pats su bet kuo derėtis dėl geresnių verslo sąlygų. Žemės ūkio rūmai pirmiausia turėtų ginti tuos, kuriems dabar kaime sunkiausia.
- Rūmams priklausančios organizacijos pradėjo svarstyti įvairias kandidatūras į ŽŪR pirmininkus. Kaip vertintumėte jau pasigirdusius siūlymus? Koks žmogus iš dabar vardijamų geriausiai tiktų vadovauti Rūmams?
- Su kitais kandidatais, kurie dabar minimi, niekada drauge nedirbau. Susitikdavome ŽŪR prezidiumo, tarybos posėdžiuose, persimesdavome mandagumo frazėmis. Nieko daugiau negaliu apie juos pasakyti. B. Markauską per trejus metus spėjau gerai pažinti. Netgi per šešerius, nes ir tada, kai B. Markauskas pirmą kartą tapo ŽŪR pirmininku, buvau Rūmų darbuotoja.
B. Markauskas niekuomet nesiekė įvelti Rūmus į kokius nors mūšius, bet stengėsi konstruktyviai, dalykiškai bendradarbiauti su kitomis organizacijomis, socialiniais partneriais, valdžia. Toks vadovavimo būdas man suprantamas ir tinkamas. Jeigu B. Markauskas balotiruosis dar vienai kadencijai ir pakvies mane į kokį nors postą Rūmuose, neatsisakysiu.
- Prieš praėjusį ŽŪR suvažiavimą, vykusį 2008 m. kovo 28 d., sakėte, kad 30 proc. ŽŪR dėmesio turėtų būti skirta tradiciniam žemės ūkiui, o visa kita – kaimo plėtrai: smulkiesiems verslams skatinti ir seniesiems amatams atgaivinti, kaimo infrastruktūrai gerinti, bendruomenėms stiprinti. Ar sugebėjote įtikinti kolegas žemdirbių lyderius, kad esate teisi? Ar Žemės ūkio rūmai dabar tvarkosi pagal tą prieš 3 metus išsakytą jūsų viziją?
- Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad dabar visa žemdirbių savivalda mąsto visiškai taip pat, kaip ir aš. Tačiau kaimo plėtros reikalai aiškiai įrašyti į Žemės ūkio rūmų strateginę darbotvarkę. ŽŪR atstovų yra visur, kur svarstoma, kaip išsaugoti Lietuvos kaimą, paversti jį patrauklia vieta nuolat gyventi ir steigti verslus. Kai tik kokia valstybės institucija sudarinėja darbo grupę kaimo gyvenimo kokybei gerinti, ten būtinai išvysite ir mūsų žmonių. Manau, ir būsimoji ŽŪR vadovybė sieks, kad svarbiausius kaimo plėtros reikalus, ypač administruoti kaimo tinklą, valdžia patikėtų Rūmams.