Tačiau lietuviškuose įstatymuose neretai pritrūksta elementaraus loginio mąstymo arba tiesiog sveiko proto. O kartais įteisinama dviprasmybė, sudaranti prielaidas apgaudinėti patiklius rinkėjus, manipuliuoti jų teisiniu ar pilietiniu neišprusimu.
Tokia dviprasmybe ir apeliavimu į nekritišką rinkėją galima paaiškinti net trijų europarlamentarų dalyvavimą Vilniaus savivaldos rinkimuose. Visi jie yra savo vadovaujamų partijų priekyje ir dirbdami Briuselyje kartu siekia vadovauti ir Vilniui.
Kad jie iškeistų kelių tūkstančių eurų mėnesinį atlyginimą su daugybe privilegijų į skurdų tarybos nario atlygį, vargu bau tikėtina. Nebent tikimasi gauti mero postą ir tapti pirmu asmeniu Vilniuje, nei tenkintis eiliniu, menkai žinomu deputatu tarp 700 kolegų iš 27 valstybių Briuselyje. Tačiau tokio posto tikėtis gali nebent tik vienas iš trijų kandidatų.
Tiesa, jis blogai kalba lietuviškai, bet į tautininkiškumą gerokai pakrypusioje mūsų valstybėje tai kažkodėl laikoma ne minusu, o pliusu. Neatsitiktinai tiek daug rusiško žargono girdime vos ne kiekvieną vakarą iš populiarių humoristinių televizijos laidų. O Rusija tampa kone didesniu “sąjungininku” už Lenkiją.
Be to, minėtas kandidatas turi daug pinigų ir patinka moterims. O tai Lietuvoje, pasiilgusioje tvirtos rankos, taip pat labai svarbu.
Moterų simpatijos yra svarbus rinkimų veiksnys, Lietuvos sociologų mažai tyrinėtas. Iš istorijos žinome, kad tiek Italijos dučė B.Musolini, tiek vokiečių fiureris A.Hitleris turėjo kur kas didesnį populiarumą tarp moterų, nei vyrų. Šie diktatoriai sugebėdavo moterų minioje sukelti ekstazę. Kaip yra pastebėjęs lenkų savaitraštis „Polityka“, Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka taip pat yra moterų labai mėgstamas savo šalyje.
Paviršutiniškai žiūrint, tiek europarlamentarai, tiek Seimo nariai turi tokias pat teises būti ir savivaldos tarybų nariais, kaip ir visi kiti piliečiai. Prieštaravimo tarsi nėra, nes taip elgtis leidžia ir savivaldos įstatymas.
Tačiau iš tikrųjų europarlamentarai, kaip ir Seimo nariai, dalyvaujantys savivaldos rinkimuose, yra lygesni už kitus kandidatus – ne Seimo ir ne Europarlamento narius. Visų pirma tuo, kad jie dėl savo užimamos padėties yra žinomesni ir naudojasi europarlamentaro ar Seimo nario suteiktomis teisėmis, privilegijomis ir lengvatomis, kurių kiti kandidatai neturi.
Einant į savivaldos rinkimus būtų garbinga atsisakyti Seimo nario ar europarlamentaro mandato ir rinkimuose dalyvauti lygiomis teisėmis su kitais. Šiuo požiūriu garbingumo testą išlaikė vienintelis A.Zuokas, savanoriškai pasitraukęs iš Seimo ir anksčiausiai už visus pradėjęs ruoštis rinkimams į Vilniaus savivaldybę.
Garbės sąvoka šiais laikais daug kam svetima, kaip ir kitos moralinio pobūdžio vertybės. Jų negali įrašyti į įstatymą. Gyvename vartotojiškoje, cinizmo filosofija paremtoje visuomenėje, kurioje didžiausia vertybė yra pinigas, ypač didelis pinigas.
Sąžiningiems įstatymų leidėjams, o aš tikiu, kad tokių dar yra, derėtų įstatymus redaguoti taip, kad neliktų vietos jokiai dviprasmybei ar asmeniško pobūdžio interpretacijoms bei pinigo diktatui. Rinkimų į savivaldybę ar į Seimą įstatymas turėtų būti paprastas ir aiškus pirmiausia pačiam rinkėjui, kad jo atiduotu balsu už konkretų kandidatą negalėtų pasinaudoti kitas, to rinkėjo nerinktas kandidatas.
Visi, kurie bent truputį mąsto, supranta, kad Seimo nariai, europarlamentarai iš įvairių partijų, sustatyti pirmose kandidatų sąrašų vietose, savivaldos rinkimuose turėtų patraukti būsimus rinkėjus savo pavardėmis ir taip saviems laimėti daugiau balsų.
Kažin ar bent vienas iš jų paliks Seimą dėl savivaldybės deputato vietos. Manau, tikrai ne. Visa tai yra akivaizdi apgavystė, kurią kažkodėl linkusi pateisinti ir Vyriausioji rinkimų komisija, ir gausybė politologų, teisininkų bei kitokių ekspertų. Bet kodėl tą akivaizdų veidmainiavimą reikia pateisinti ir net įteisinti nevykusiu įstatymu?
Daugeliui Lietuvos žmonių reikia kur kas demokratiškesnio savivaldos įstatymo, realiai galinčio priartinti valdžią prie eilinio piliečio. Tiesiogiai renkamų merų, seniūnų, kelių pakopų tarybų, kaip yra daugelyje civilizuotų Europos valstybių. Esame vieninteliai Europoje, turintys tokią centralizuotą savivaldą. Nejaugi esame patys protingiausi? Jei taip, tai kodėl esame vieni vargingiausių?
Šis Seimas, kuriam dar liko dirbti beveik dveji metai, galėtų padaryti labai gerą darbą visai Lietuvai ir patekti istorijon ne kaip krizinis Seimas, o kaip Seimas, radikaliai demokratizavęs savivaldos įstatymą, priartinęs jį prie geriausių europinių pavyzdžių. Tam nereikėtų jokio papildomo finansavimo. Tik geros valios, pagarbos demokratijai ir savo piliečiams.
Lygesni yra ir tie kandidatai, kurie gali mesti tūkstantines lėšas į rinkiminę kampaniją, – prieš tuos, kurie to daryti negali dėl finansų stokos.
Teko stebėti rinkimus Vokietijoje ir Šveicarijoje. Visų partijų ir savarankiškai save iškėlusių kandidatų reklaminiai portretai buvo vienodo dydžio ir iškabinti tose pačiose vietose. Pagrindinį dėmesį kandidatai skyrė susitikimams su būsimais rinkėjais ir diskusijoms aktualiausiais klausimais. Rinkiminė kampanija buvo griežtai reglamentuota ir lygi visiems.
Vakarų šalyse, skirtingai nei Lietuvoje, turtinė padėtis per rinkimus neleidžia kandidatui būti pranašesniam už savo varžovus ir naudoti savo turtą asmeninei reklamai. Tą jis gali padaryti iki rinkimų. Pavyzdžiui, aukodamas milijoną neįgaliųjų kūdikių namams.
Lietuvoje egzistuoja bloga praktika, skatinanti partijas ar pavienius asmenis ieškoti turtingų rėmėjų, kuriems vėliau, jei būni išrinktas, tenka atsilyginti privilegijomis ar pinigais iš valstybės biudžeto ir visų mokesčių mokėtojų kišenės.
Seimo priimtas įstatymas, gerokai apribojantis lėšas, skiriamas savo paties reklamai, turėtų užkirsti kelią galimai politinei korupcijai.
Prieš įstatymą esame ir turime būti lygūs, nepriklausomai nuo mūsų turtinės padėties. Vakarų Europoje tai jau suprasta seniai, o Lietuvoje nesupratome iki šiol.