Pagrindinis veikėjas – jaunas, žavus, turtingas, išsilavinęs, inteligentiškas Volstrito finansininkas Patrikas Beitmanas – nužudęs kai kurias aukas, narsto jų vidaus organus. Yra net scenų, kuriose Beitmanas verdasi ir valgo žmogaus kūno dalis.
Romanas prasideda žodžiais iš Dantės „Pragaro“: „Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį“. „Amerikos psichopate“ iš tikrųjų vaizduojamas pragaras, kurio vartai išpuošti garsiausiais prekių ženklais, o jo gyventojai nepagydomai serga sunkiausia žvaigždžių ligos forma. Romanas parodo tikrąjį „amerikietiškąja svajone“ įtikėjusių socialinių psichopatų veidą. Jame nesutiksite nė vieno teigiamo personažo, nepatirsite nė vieno žmogiško jausmo ar kilnaus poelgio. Tai – brutalus ir šokiruojantis romanas, atskleidžiantis Niujorko finansų šerdyje – Manhetene – gimusios jupių kultūros spindesį ir siaubą.
Autorius knygoje pasineria į XX a. 9-ojo dešimtmečio jupių – jaunų, perspektyvių, madingų bankų ir didžiųjų korporacijų tarnautojų – pasaulį. Respektabilus investicijų banko viceprezidentas Patrikas Beitmanas penktadienio vakarais su draugais lankosi naktiniuose klubuose, šniaukščia kokainą, apkalba kitų klubų lankytojų aprangą, žarstosi patarimais apie madą ir griežtai laikosi aukštuomenės etiketo.
Įsibėgėjus knygai, pamažu atsiskleidžia tamsioji Beitmano gyvenimo pusė – dienomis jis nuomojasi vaizdajuostes ir užsako pietus prabangiuose restoranuose, t.y. gyvena nepriekaištingą respektabilaus buržua gyvenimą, o naktimis virsta žiauriu serijiniu žudiku ir negailestingu kankintoju. Visa tai jis atlieka ypatingai rafinuotai ir ciniškai.
Kankindamas kokį nors savęs „nevertą“ individą – prostitutę ar valkatą, – jis išlieka tikras elito kultūros atstovas ir sugeba aukoms perskaityti ilgiausias paskaitas apie brangių restoranų ypatybes, kūno priežiūros priemones, popmuzikos žvaigždes ir geriausias viskio rūšis.
Knygos autorius nepateikia jokio atsakymo, kodėl jo herojus taip elgiasi. Apie kraupius savo darbelius Beitmanas atvirai pasakoja bičiuliams ir kolegoms, tačiau šie niekaip nereaguoja. Žodžius „nužudymai ir kankinimai“ jie supranta kaip „įmonių susijungimas ir įsigijimas“. Kankinimų, prievartavimų, kanibalizmo ir nekrofilijos scenos knygoje atrodo tokios natūralios ir taip organiškai įsipynusios į Beitmano gyvenimo filosofiją, kad skaitytojui toks klausimas paprasčiausiai nekyla.
„Amerikos psichopatas“ – pats skandalingiausias B. E. Elliso romanas – daug kartų buvo draustas, cenzūruotas ir pasmerktas.
„Simon & Sсhuster“ leidykla, sumokėjusi autoriui 300 tūkst. JAV dolerių honoraro, atsisakė leisti knygą dėl nuolatinių konservatyvios moralės saugotojų, aršių feminisčių ir turiniu pasibaisėjusių spaustuvių darbuotojų protestų. 1991 m. knygą galiausiai išleido „Vintage Books“, tačiau didžiausi Amerikos knygynai dar ilgai atsisakė ją platinti.
Apie kai kurias „Amerikos psichopato“ rašymo ir leidybos detales autorius pasakoja 2010 m. liepos 10 d. interviu D.Britanijos dienraščiui „Guardian“.
– Nuo „Amerikos psichopato“ pasirodymo praėjo dvidešimt metų. Tai daug ar mažai?
– Jaučiuosi taip, lyg „Amerikos psichopatą“ būčiau parašęs prieš šimtą metų. Pradėjęs rašyti knygą, buvau 22-ejų, o 1991-aisiais, kai ji buvo paruošta spaudai, – 26-erių. Kaip Beitmanas. Buvau jaunas, bet jaučiausi kaip senis. Norėjau parašyti romaną apie žmones Volstrite, kurie gauna daug pinigų ir yra tapę šios epochos simboliu. Bet rašiau ir apie save, tam tikra prasme tai autobiografinis romanas.
– Ką manote apie „Amerikos psichopato“ populiarumą? Ar tai satyra, ar siaubo pasakojimas? Ką reiškia būti šios knygos autoriumi?
– Nežinau, kodėl mano knygos populiarios. „Amerikos psichopatas“ – tai romanas apie svajonę būti jaunu, gražiu, turtingu, turėti jaukų būstą ir daug gražių moterų, kurios tavęs norėtų. Apie beribę laisvę leisti pinigus, seksą be ribų... Bet visa tai nesuteikia laimės, priešingai – tik apkartina gyvenimą. Pasaulis užknisa, nors turi viską, ko geidei. Lieka žmogaus vidus. „Amerikos psichopate“ svarbus Patriko Beitmano sąmonės srautas. Kai kurie kritikai liko tuo nepatenkinti, bet man atrodo, kad tai buvo nauja ir įdomu.
Beitmanas daugeliu dalykų primena mane: savo įsiūčiu, pasišlykštėjimu, pasyvumu. Ir nuoboduliu. Iš tikrųjų romane pasakojama apie mano vienišumą, svetimumo jausmą. 9-ojo dešimtmečio Amerikos jupių kultūrai nepriklausiau, bet man labai artima tai, kaip Beitmanas kritikuoja visuomenę ir kultūrą, kurioje gyvena. Volstritas šiame romane – tik fonas. Nemanau, kad knyga būtų taip skaitoma, jei joje būtų puolama tik jupių kultūra. Manau, kad šioje knygoje yra daugiau dalykų, kurie artimi skaitytojams.
– „Amerikos psichopatas“ buvo pamišęs dėl prekių ženklų. Praleidote ištisas valandas rašydamas apie tam tikras prekes. Ar nebuvo sunku?
– Man patiko žvalgytis po madingų daikčiukų žurnalus. Kai visas šias prekes sumeti į vieną krūvą, išeina labai juokinga – niekas nedera tarpusavyje. Kad jūs pamatytumėt, kaip buvo apsirengę „Amerikos psichopato“ veikėjai – jie atrodė kaip klounai! Tačiau tuo metu, toje kultūroje dėl prekių ženklų pamišę jaunuoliai buvo įprastas dalykas. Šiandien jie vadinami metroseksualais, bet tuomet tokios sąvokos dar nebuvo.
– Kokia buvo skaitytojų reakcija? Ar tokios tikėjotės?
– Mane, kaip ir kitus žmones, suglumino toks rezonansas. Apie ją tuomet kalbėjo daugybė žmonių. Kai knyga buvo išspausdinta, ginčai dėl jos nenutrūko maždaug mėnesį. Neatsimenu nė vienos geros recenzijos – na, gera buvo tik viena recenzija „Los Angeles Times“.
Romanas buvo nesuprastas. Emocingai reagavo feministės, nors tekstas nebuvo toks priešiškas, kaip jos manė. Nemanau, kad knyga nukreipta prieš moteris, tą esu sakęs jau ne kartą. O kas čia tokio, jei ir būtų nukreipta? Tai romanas, o ne tikėjimo išpažinimas. Kai kuriuos pasažus į spaudą nutekino suinteresuoti leidyklos „Simon & Schuster“ darbuotojai. Leidyba buvo nutraukta, o po keturių ar penkių dienų romaną perėmė „Random House“ (didžiausia anglų kalba leidžiamų knygų įmonė – vert. past.).
Žinojau, kad viskas praeis – leidybos kontroversijos, feminisčių protestai ir grasinimai nužudyti, kurių tuomet susilaukiau. Žinojau, kad žmonės galiausiai supras, apie ką ši knyga. Jei būčiau netikėjęs jos sėkme, būčiau kur kas labiau nerimavęs. Leidybos virtuvę pažinojau jau dvidešimties. Nebuvau veteranas, bet žinojau, kaip viskas veikia – buvau išleidęs du romanus ir pripratęs prie kontroversijų.
– Papasakokite, kaip rašote knygas.
– Rašymas yra emocinis procesas. Kai imu viską dėliotis galvoje, mane užvaldo pasakotojo balsas, jausmai ir mąstymas. Dažnai nustembu dėl savo veikėjų sprendimų ir to, kaip jie pasakoja savo istorijas. Nors kontroliuoju rašymo techniką, knygose svarbiausi pačių veikėjų pasakojimai, aš tik seku jiems iš paskos.
Nesitikėjau, kad „Amerikos psichopatas“ taps tokia brutalia knyga, kokia jis galiausiai tapo. Buvo sunku rašyti apie smurtą, susitelkiau į jo aprašymus tik po dviejų savaičių, kai jau buvau parašęs didžiąją knygos dalį. Naudojausi kriminologijos knygomis, dėl to aprašymai tapo vaizdingesni. Rašyti buvo nesmagu, mąsčiau – štai kas atsitinka, kai užmezgi partnerystės saitus su žmogumi, kurio istoriją pasakoji.
– Kodėl ištisus „Amerikos psichopato“ puslapius skyrėte muzikos apžvalgoms, smulkmeniškai aptarėte tokias grupes kaip „Genesis“ ar „Huey Lewis“?
– Maniau, kad taip bus įdomiau. Rašydamas „Amerikos psichopatą“ jaučiausi rašąs didelį vyrams skirto žurnalo numerį. Tai knyga apie prabangos prekes, madą, restoranus ir seksą. Tokiam žurnalui buvo reikalingos apžvalgos. Labai mėgstu muziką, todėl bandžiau perprasti Beitmano skonį. Man patiko posūkiai nuo smurto scenų į keturių puslapių apimties „Genesis“ karjeros istoriją. Atrodė, kad tokie posūkiai vyksta ir Beitmano mąstyme.
– Kokių rašytojų kūrybą mėgstate skaityti, kurie rašytojai padarė įtaką jūsų kūrybai?
– Anksčiau jaučiau stiprią Ernesto Hemingway‘aus įtaką. Taip pat buvau paveiktas Joanos Didion ir Raymondo Carverio kūrinių. Man patinka daug rašytojų: Robertas Ludlumas, Stephenas Kingas, Philipas Rothas, Donas DeLillo. Patinka romantiškas Jacko Kerouaco gyvenimas, nors jo romanai ir neįdomūs.
– Interneto epocha labai pakeitė kultūrą. Ar dabar „moralinis supuvimas“ toks pat, kaip „Amerikos psichopato“ laikais?
– Šiandien taip į pasaulį nebežiūriu. Dabar į viską žiūriu pozityviai. Mano nuostatos nebe tokios negatyvios, kaip tada, kai rašiau „Amerikos psichopatą“. Manau, kad mes gyvename labai sparčiai besikeičiančioje visuomenėje, kad mums patiems nesuprantant vyksta didžiulės permainos. Nematau pasaulyje daug moralinių puvėsių. Šiandienos kultūra man įdomi ir patraukli.
Įdomybės
● „Amerikos psichopatą“ turėjusi išleisti „Simon & Schuster“ leidykla atmetė projektą dėl „netinkamo autoriaus požiūrio į estetiką“. Knyga JAV niekada nebuvo išleista kietais viršeliais. Pasirodžius šiai knygai, Ellisas gavo daug neapykantos kupinų laiškų ir grasinimų nužudyti.
● Feministė Gloria Steinem, aktyviai reiškusi pasipiktinimą Elliso knyga dėl joje vaizduojamo smurto prieš moteris, yra Christiano Bale‘o, suvaidinusio Beitmaną to paties pavadinimo filme, pamotė.
● Vokietijoje knyga buvo įvertinta kaip „žalinga vaikams“, jos tiražas nuo 1995-ųjų iki 2000-ųjų buvo ribojamas.
● Australijoje knyga parduodama supakuota, ją draudžiama skaityti tiems, kurie nėra sulaukę aštuoniolikos. Už jos pardavimą minėto amžiaus nesulaukusiems paaugliams gresia teisminis persekiojimas. Tokia pat padėtis ir Naujojoje Zelandijoje.
● Vykstant filmo rinkodaros kampanijai, žmonės galėdavo registruotis ir gauti „Patriko Beitmano elektroninius laiškus jo gydytojui“. Juos rašydavo filmo rinkodarininkai, o patvirtindavo knygos autorius. Laiškuose buvo aprašomi Beitmano tolesnio gyvenimo įvykiai.