Štai neseniai kilo diskusija dėl Lietuvos žiniasklaidos provincialumo. Ji esą itin skurdžiai nušviečia užsienio įvykius, jei išvis tai daro.
Mažai analizės, objektyvumo. Kaltas ir nedidelis lietuvių domėjimasis tuo, kas vyksta ne tik mūsų smėlio dėžėje, bet ir už jos ribų. Žodžiu, kone provincijos užkampis, kuriam neįdomus mus supantis pasaulis, net jei jo įtaka procesams šalyje yra neginčijama.
Todėl ar bereikia stebėtis, kai Lietuvos pareigūnai, politologai žurnalistams kantriai, kaip sutrikusio intelekto vaikams, porina paprastus dalykus?
Pavyzdžiui, apie branduolinį nusiginklavimą. Ši tema Lietuvoje daugeliui gali pasirodyti kaip tamsus miškas.
Bet stebėtis vis dėlto verta. Ir ne vien tuo, kad į pasaulyje dešimtmečiais aktualius branduolinio nusiginklavimo klausimus Lietuvoje atsakoma lėkštomis, nugludintomis frazėmis bei sausa statistika.
Stebina tai, jog patys Lietuvos pareigūnai neretai blaškosi, painiojasi ir demonstruoja visišką sutrikimą, mėgindami aiškinti, kaip derėtų spręsti problemas, kurių, beje, dvelksmas jaučiamas mūsų pašonėje.
Antai neseniai JAV bei Rusijos ratifikuota Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartis Lietuvoje sulaukė šiokio tokio atgarsio.
Šalies krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė užsiminė, jog kitas „branduolinis klausimas” ne tik galingiausiųjų valstybių, bet ir mūsų darbotvarkėje turi būti taktiniai branduoliniai ginklai (TBG).
Nedidelės galios, itin mobilūs dėl savo dydžio ir pristatymo priemonių, skirti naudoti tam tikrose situacijose.
Dėl šių savybių jie sunkiai susekami. Jų kontrolė, skirtingai nei strateginės ginkluotės, yra ypač sudėtinga. Ne veltui JAV ir Rusija iškart po šaltojo karo sudarė tik žodinį susitarimą dėl TBG atitraukimo nuo viena kitos sienų.Kaip šis susitarimas vykdomas?
Sunku pasakyti. JAV neslepia keliose Europos valstybėse vis dar laikanti TBG, nors į platesnes diskusijas nesileidžia.
O kur šiuos ginklus laiko Rusija?
Antai R.Juknevičienė tiesiai šviesiai pareiškė, jog „nėra jokia paslaptis, kad šalia mūsų, Karaliaučiaus krašte, tokio ginklo esama”. Niekas nė nesureagavo, iš kur ministrė tai žino, – gal mano, o gal išties turi duomenų?
Tiek jau to, tuo labiau kad su ministrės žodžiais, kad šie ginklai pavojingi ir jų skaičių būtina mažinti, negalima nesutikti.
Beje, JAV žiniasklaidoje per pastarąjį dešimtmetį buvo du kartus pasirodę neoficialiais pareigūnų žodžiais paremtų pranešimų, kad Rusija į Kaliningrado bei Pskovo sritis perkėlė TBG kovines galvutes.
Todėl išties pagrįstas būtų noras, kad Lietuvos pašonėje tokių ginklų nebūtų.
Bet kaipgi taip? Ar tik ne Lietuvos užsienio reikalų ministras A.Ažubalis prieš metus yra pareiškęs, kad Senajame žemyne dislokuoti JAV branduoliniai ginklai – tai „esminis Europos saugumo garantas ir jis turi čia likti”?
Strateginių JAV branduolinių ginklų Europoje nėra, tad kalbėta būtent apie TBG. O jei tiek rusiški, tiek amerikietiški yra tokie pavojingi bei grėsmingi, kodėl skiriasi itin aukštų Lietuvos ministrų pozicija?
Galima prisiminti ir Lietuvos prezidentės D.Grybauskaitės motyvavimą, kodėl ji nevyko į Prahą susitikti su JAV prezidentu B.Obama, šiam pasirašant START sutartį su Rusijos vadovu D.Medvedevu.
„Tai buvo susiję su JAV ir Rusijos derybomis dėl nusiginklavimo pasaulyje ir Europoje. Matydama, kad tai gali neatitikti bent jau Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų, aš nenorėjau gerti šampano už tokią perspektyvą”, – taip pareiškusi prezidentė vėliau jau mėgino išsiginti savo žodžių. O neseniai ji pati sveikino START sutartį.
Tai leiskite paklausti: pritariame mes branduoliniam nusiginklavimui ar nepritariame? O gal amerikietiški branduoliniai ginklai „taikesni” už rusiškus?
Kažin ar galime naiviai tikėtis, jog Rusija atitrauks TBG kuo toliau nuo mūsų sienų, prieš tai nenutaikiusi strateginių galvučių į bet kurią kitą NATO šalį. Bent jau kol JAV ir toliau laikys savo TBG arsenalą Europoje.
Vilniuje viešėjusi JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja ginklų kontrolei ir priežiūrai R.Gottemoeller aiškiai leido suprasti, kad Amerika nepajudins savo TBG pirmoji. Būtent tokios derybinės jėgos pozicijos, atrodo, linkusi laikytis ir Maskva.
O žiniasklaidą kaip atsilikėlę mandagiai mokantys Lietuvos pareigūnai patys toliau painiojasi vienas kitam prieštaraujančių pareiškimų sraute.
Tačiau, supykę dėl nepatogaus klausimo, jie visuomet pasiruošę tėkšti klasikinį atsakymą: „Pasakiau viską, ką norėjau pasakyti.” Vien tam, kad nekiltų daugiau nepatogių bei išmanymo atsakyti reikalaujančių klausimų.
O jų turėtų kilti. Net tik todėl, kad atsitiktinio branduolinio konflikto tikimybė niekur ir niekada nebuvo išnykusi.
Tiesiog ambicijų tapti visaverte Vakarų šalimi neslepianti Lietuva nusipelnė aiškios, nedviveidiškos pareigūnų pozicijos.