„Man ypač malonu, kad „Žydų šimtmetis” išleistas Lietuvoje, nes jaučiu artimą ryšį su Vilniumi. Kai būdamas studentas keliaudavau autostopu, labiausiai džiaugdavausi užsukęs į Lietuvą.
Be to, vasarą su tėvais atostogaudavome prie ežerų Zarasų rajone”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo rusų kilmės amerikiečių istorikas Y.Slezkine’as, dėstantis Kalifornijos universitete Berklyje.
Kitą savaitę jis sugrįš į Vilnių ir čia pristatys leidyklos „Tyto alba” lietuviškai išleistą savo knygą „Žydų šimtmetis” (vertė L.Jonušys). Šis veikalas JAV laikomas interpretacinės istorijos šedevru.
Jis prasideda drąsiu pareiškimu, kad modernioji epocha yra žydų epocha ir kad tam tikra prasme visi mes esame šiek tiek žydai.
– Girdėjau įdomią istoriją apie tai, kaip atsirado idėja rašyti šią knygą.
Kai Maskvoje pradėjote tyrinėti garsųjį gyvenamąjį namą, vadinamą „dom na naberežnoj” (išvertus iš rusų kalbos – namas krantinėje), kuriame gyveno sovietų elitas, pastebėjote, kad dauguma jo gyventojų buvo žydai. Kuo jums įdomi pasirodė ši detalė? – paklausiau 54 metų istorijos profesoriaus Y.Slezkine’o.
– Tuo metu rašiau šio sovietų vadovybės namo istoriją. Kai suvokiau, kad praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje jame gyveno daugiausia žydai, nusprendžiau skirti atskirą dalį vien šiai temai.
Prisiminiau, kad kai 8-ajame dešimtmetyje mokiausi Maskvos valstybiniame universitete, taip pat turėjau daugybę draugų žydų, kurie buvo sąmoningi antisovietinio sparno atstovai, nors jų seneliai priklausė komunistams.
Man kilo klausimas, kaip galima augti elitinėje sovietų bendruomenėje, tapti antisovietu, bet vis tiek visuomenėje išlikti tarp tų, kurie sulaukė sėkmės? Tokia buvo mano pirmoji tema.
Dauguma Maskvos žydų buvo emigrantai iš tuomečio Leningrado, Kijevo, Charkovo, kitų miestų. Todėl jų gyvenimą buvo galima lyginti su žydų, kurie emigravo į Izraelį, Palestiną ir Jungtines Amerikos Valstijas.
Nusprendžiau plačiau aprašyti šias tris migracijas ir politinį bei egzistencinį žmonių pasirinkimą. Buvo akivaizdu, kad negaliu papasakoti šios istorijos nekalbėdamas apie žydų revoliuciją Rusijos revoliucijos metu, žydų gyvenviečių nykimą, taip pat ir Lietuvoje.
Knyga tapo daug platesniu pasakojimu apie žydus modernioje eroje. Verslo pasaulyje, akademiniame gyvenime, medicinoje, teisėje ir kitose srityse, kurios apibrėžia moderniąją epochą, žydų buvo daugiau negu kitose bendruomenėse.
Bet dėl to jie sumokėjo siaubingą kainą. Kyla klausimas, kas lėmė žydų sėkmę ir jų kančias?
– Nebijojote nagrinėti stereotipų ir mitų, kurie supa žydus ir dažnai kursto antisemitizmą. Atrodo, kad rašydamas nepaisėte tabu.
– Dalis istoriko darbo – laužyti stereotipus. Aš to specialiai nesiekiau, bet kai kurių dalykų nesiruošiau nutylėti.
Dauguma žydų buvo merkurininkai – klajokliai, kurie verčiasi tuo, kuo sėslieji žemdirbiai, vadinami apolonininkais, neužsiima arba net laiko pavojinga veikla. Pavyzdžiui, finansais, prekyba, tarpininkavimu, medicina.
Tikrieji kaimiečiai žydus laikė kitokiais – suktais, godžiais ir pasipūtusiais. O merkurininkams jų kaimynai dažnai atrodė kvailoki, neišprusę, lėtapėdžiai. Bet abi pusės žinojo savo skirtumus, nes vienų šaknys buvo įleistos toje žemėje, o kiti atvykę iš kitur.
Knygoje kalbu būtent apie šiuos santykius. Tiesa, šios problemos nėra būdingos tik žydams. Su panašiais dalykais susidūrė kinai Pietryčių Azijoje, indai Rytų Afrikoje. Jie net vadinami Azijos žydais ir Rytų Afrikos žydais.
– Teigėte, kad modernioje eroje kiekvienas mūsų turime tapti „žydu”. Ką turėjote galvoje?
– Tai – metafora. Ji nereiškia, kad visi turime priimti judėjų tikėjimą tiesiogine šio žodžio prasme.
Tiesiog per amžius žydai pasižymėjo savybėmis, kurios apibrėžia modernėjimo procesą – miestietiškas ir mobilus gyvenimas, raštingumas, intelektualumas, taip pat rūpinimasis išvaizda, profesijos lankstumas.
Juk moderniam žmogui rūpi ne žemė ir gyvuliai, o simboliai ir žmogiškumas.
Gydytojai ir teisininkai laikomi šių laikų sėkmės simboliais. Tuo neužsiėmė valstiečiai ir dvasininkai. O žydai tai darė jau ne vieną amžių.
– Lietuvoje yra likę vos apie 5000 žydų, bet, kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, čia vis dar gyvas antisemitizmas. Ar radote atsakymą – kodėl?
– Stereotipinis atsakymas susijęs su ilga bendra istorija, prisiminimais ir nacionaliniais mitais, kurie taip lengvai niekada neišnyksta.
Tačiau gal tai susiję su tuo, kad šių dienų žydai pasaulyje vaidina labai svarbų vaidmenį. Nesu Lietuvos žinovas, bet, tarkime, Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo tarp staiga iškilusių vadinamųjų oligarchų ir sėkmės sulaukusių verslininkų buvo daug žydų kilmės žmonių.
Žiniasklaidos elite – taip pat. Aišku, tuo negalima pateisinti antisemitizmo, bet dėl šių faktų Rytų Europoje ir toliau puoselėjami mitai.
Žydus į dėmesio centrą iškelia ir holokaustas, kuris daugelio vadinamas svarbiausiu šiuolaikinės istorijos įvykiu, blogio įsikūnijimu. Pasaulio dėmesio centre nuolatos atsiduria ir Izraelio valstybė.
– Jūsų knyga sulaukė labai skirtingų vertinimų – nuo tokių, kad ji yra Adolfo Hitlerio knygos „Mano kova” atvirkštinė versija, iki kaltinimų, jog pats esate antisemitas. Kaip į tai reagavote?
– Buvo labai absurdiškų recenzijų. Buvau apkaltintas, kad paskelbiau savimi patenkintų žydų nacionalizmo manifestą, žydiškąją „Mano kovą”.
Kiti, atvirkščiai, knygoje įžvelgė antisemitizmo. Net juokinga, kaip tos recenzijos, prieštaraudamos viena kitai, tarsi panaikino viena kitą.
Kita vertus, sulaukiau ir daugybės argumentuotų recenzijų. Kritikai dažniausiai kėlė klausimą, kas yra žydas ir apie ką ši knyga?
Lietuvos skaitytojams tokių klausimų nekils, tačiau JAV ir Didžiojoje Britanijoje žydo tapatybė gali reikšti ką kita.
Ten dažnai žydas reiškia religiją, o ne tautybę.
Daugybė mano kolegų Berklio universitete save laiko žydais, net jei niekada nėra buvę sinagogoje.
– Kodėl jūsų knyga turėtų būti įdomi lietuviams?
– Atsimenu, jaunystėje keliaudavau autostopu po mažus Lietuvos miestelius net nenutuokdamas, kad dauguma jų gyventojų prieš karą buvo žydai.
Lietuvos istorija be galo glaudžiai susipynusi su žydų istorija. Jei domiesi savo praeitimi, savo protėvių santykiais su žydais, ši knyga ir provokuos, ir pateiks atsakymų.
Išleido keturias istorijos knygas
* Y.Slezkine’as – rusų kilmės amerikiečių istorikas. Jis nuo jaunystės domėjosi istorija, bet Maskvos valstybiniame universitete studijavo rusų literatūrą ir lingvistiką, nes Sovietų Sąjungoje istorija jam atrodė pernelyg politizuota.
* Pirmą kartą Y.Slezkine’as išvyko iš SSRS praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai gavo vertėjo darbą Mozambike.
* 1989-aisiais baigė doktorantūros studijas Teksaso universitete (JAV). Iš pradžių dėstė Veik Foresto universitete, o nuo 1992-ųjų dirba Kalifornijos universitete Berklyje.
* Prieš „Žydų šimtmetį” Y.Slezkine’as yra išleidęs knygas „Arkties veidrodžiai” apie Šiaurės Rusijos gyventojus, „Revoliucijos šešėlyje” apie Rusijos moteris nuo 1917-ųjų revoliucijos iki Antrojo pasaulinio karo, „Tarp dangaus ir pragaro” apie Sibiro mitus rusų kultūroje.