Ir štai ką sakau (sakau ne šiaip sau, ne kaip romantiškai nusiteikęs antros kartos išeivis, pardavęs būstą Floridoje ir persikeliantis į tėvų žemę, kurioje iki tol buvo gal kokias aštuonias savaites - aš Lietuvoje moku ir mokesčius, ir su policininkais, ir su santechnikais, ir su gydytojais bendrauju, o ne tik geriu kavą Pilies gatvėje kaip turistas): ne, nebaisu, ir tikriausiai labiausiai neigiamas ir labiausiai nesmagus dalykas, su kuriuo bus sunkiausia susitaikyti, parvažiavus į Lietuvą, bus infantilus daugelio (ne visų) įsitikinimas, kad kiekvienas už kiekvieną geriau žino, kaip pastarajam gyventi ir kaip elgtis.
Kitokiais žodžiais tariant, patologinis kišimasis į kitų gyvenimą, aiškinimas, kur turi atvažiavęs gyventi, o tai kodėl jūs nenorit pas mamą pagyventi ir kam jūs dabar turit nuomotis, o kam jums reikia automobilio - tokio kaip nusipirkot, o ne tokio kokio nors kitokio, o tai kodėl vaikai eis į tą mokyklą o ne į kokią nors kitą, o tai kodėl jūs perkate iš ten, o nenorite iš ten, ir taip toliau, ir taip toliau - iki išprotėjimo, kol neužtrenki durų, neišvarai lauk ir neužsikemši ausų.
Įsitikinimas, kad kiekvienam nepakenks patarimas (dar ir rusiška patarlė „viena galva gerai, o dvi – geriau“, mikliai išversta į lietuvių kalbą ir pritaikyta kiekvienam gyvenimo atvejui), yra labiausiai užrūgęs, susicukravęs, užjuodavęs sovietiškumo raugas Lietuvoje ir tokia liekana, kuri dvokia neišnaikinamai, kaip prisvilęs puodas.
Aš nekenčiu neprašytų patarimų ir nurodymų, kaip man gyventi ir kaip elgtis.
Man sunku jums perduoti (bet pabandysiu), ką aš tokių patarimų ir geranoriškų pastabų dalintojams jaučiu, nes iš noro komanduoti, reguliuoti ir tvarkyti žmonėms gyvenimą, nuo kalbos komisijos ir inspekcijos, besityčiojančių iš kiekvieno kalbos vartotojo (lyg kalba priklausytų biurokratams, o ne gyviems lietuviams, kurie ta kalba šneka, kaip išmano), iki organiškai įaugusio poreikio atsiklausti leidimo ir paderinti, suderinti ir gauti pritarimą iš “atatinkamų” (prašau palikti kursyvu arba kabutėse ir netaisyti rašybos - pastaba redaktoriams ir korektoriams) institucijų, organizacijų ir senolių autoritetų, kurie leidžia arba neleidžia.
Čia aš kalbu ne tik ir ne tiek apie valstybinį reguliavimą, o apie įgimtą geriau žinančiojo jausmą, kurį rodo, negailėdami ir netylėdami, giminės ir draugai, pažįstami ir nepažįstami, visi, kas prieina pakankamu atstumu, kad galėtų ką nors pasakyti. Ir visa tai, visada, žinoma geranoriška (nieko blogo juk nenori, tik gero norėdami), bet jei yra viena teisinga ir išmoktina patarlė lietuvių kalboje, tai patarlė apie gerus norus ir kelią į pragarą.
Aš čia kalbu ne tik ir ne tiek apie savo mamą, kuriai - kai grįšiu į Lietuvą - teks nustoti man aiškinti, kada man reikia Vilniuje važiuoti troleibusu, o kada galima imti taksi, pas ką reikėtų nueiti į svečius ir aplankyti ir kam reikėtų paskambinti, kada aš turiu užsirišti šaliką prieš eidamas į lauką, nes man jau 40 metų ir aš pats galiu priimti tokį sprendimą (ir jei dar čia kas nors iš skaitytojų man pradėsit cypiančiais balsais aiškinti, kad mamos visos yra tokios ir man pačiam reikia prie to priprasti, tai aš dar ir jums pastabų nepagailėsiu, garbės žodis).
Aš kalbu apie nuolatinį nesugebėjimą priimti tokios paprastos ir vakarietiškos tiesos, kad individuali pasirinkimo laisvė reiškia taip pat ir individo laisvę elgtis taip, kaip mums nelabai patinka ir kaip mes patys tikriausiai nesielgtume.
Man šito Lietuvoje labai trūksta ir dar ilgai trūks. Kažkada buvau išėjęs į nelygios kovos taką ir buvau vienas lauke karys, bandydamas įkrėsti smegenų visiems, kas negalėjo suprasti, kad 1995 metais į Angliją dirbti išvažiavau ne “stažuotis”, ne “kelti kvalifikacijos”, ne “mokytis”, ne “keistis patirtimi”, o tiesiog dirbti - gavęs redaktoriaus darbą nacionalinio transliuotojo biure - nes suprasti tai anais laikais mažai kam pavykdavo (šiais laikais jau lengviau). Anuomet jei ir patikėdavo, kad gavau darbą, tai tuojau klausdavo, o per kokį “blatą” išsiuntė.
Lygiai taip pat nuo šios vasaros ruošiuosi negailėti energijos atpratindamas savo tautiečius kištis ne į savo reikalus ir išmokydamas juos leisti kitiems gyventi taip, kaip tie kiti nori ir svajoja gyventi.
Kodėl man atrodo, kad norą prikišamai aiškinti kitiems reikia rauti kaip piktžoles, nuodyti, deginti ugnimi, naikinti kaip užkrečiamą ligą ir kaip baisiausią įsivaizduojamą blogybę?
Todėl, kad toks aiškinimas, ir to aiškinimo nuolankus palydovas - girdi, tegu sau aiškina, tu jau jų nepakeisi (o aš ir nenoriu keisti, aš tiesiog pakelsiu balsą, kad mano atsakymas jiems patektų į smegenis, ir jie užkimš kakarinę, ir kitą sykį prieš aiškindami man du kartus pagalvos, ar tikrai čia mūsų reikalas reikšti nuomonę) yra nesibaigusios Lietuvos vaikystės požymis.
Būtent todėl vis dar pilna individų, kurie bando reguliuoti ir kažkokiais būdais daryti įtaką, kiek žmonių išvyksta iš Lietuvos, lyg tie išvykstantys patys turėtų mažiau supratimo ir žinojimo, kur jiems geriau ir kur jiems labiau norisi gyventi ir būti ir kur jiems labiau apsimoka.
Maža to, yra žmonių - net ir protingų, išsilavinusių žmonių - kurie pasiruošę už kitus nuspręsti, ar tikslinga jiems, tiems kitiems, mokytis užsienyje. Yra tokių - ir jų tūkstančiai - kuriems atrodo, kad reikia priversti ir privilioti žmones grįžti į Lietuvą.
Tai vis beviltiškas infantilumas, tai vis įsitikinimas, kad kažkas kitas žino geriau ir atsako už pasekmes smarkiau.
Tai vis nenoras imtis atsakomybės pačiam ir troškimas perduoti ją kitam. Blogiausiu atveju - paskirstyti tą atsakomybę kaip galint didesniam žmonių ratui, kad ji tektų visiems ir niekam. Taip pat nenorima prisiimti ir atsakomybės sau, ir taip pat stengiamasi ją nuimti nuo kito pečių, nors tas kitas žmogus galbūt visai nieko prieš būtų tą atsakomybę nešti.
Ir jei po kelių metų pasirodys, kad tokių aiškinančių pasidarė mažiau, ir jei kam nors, kas po kelių metų norės važiuoti į Lietuvą gyventi, nebus iš kiekvieno kampo aiškinama „tu pamatyyysi... tu supraaasi... viskas atrodo labai gražu kai nuvažiuoji atostogų... tu paminėsi mano žodį...“, tai manysiu, kad Lietuva, arba jos didžioji dalis, sėkmingai išropojo iš vaikystės ir suaugo, ir mano šalyje įvyko vienas svarbiausių pasikeitimų, kurie iš tarybinės provincijos ją pavertė laisva šalimi.