Prie Kryžiaus kelio suklupęs ir Viešpaties kančią apmąstantis katalikas, tapatinasi su Kryžiaus slėpiniu – savo išganymo laidu. Šiame slėpinyje jam veriasi žmogaus nuodėmės siaubas. Doras katalikas ne tik tapatinasi su jam atsiveriančia Viešpaties meile, budelyje jis taip pat atpažįsta prigimtinės nuodėmės blogį. Paprastai Kryžiaus kelią apmąstyti padedantys tekstas primygtinai primena tikinčiajam, kad „budelis“, tai - irgi jis pats.
Kryžiaus slėpinyje įvyksta Pascha, perėjimas iš mirties į gyvenimą. Kryžiaus slėpinyje įvyksta Tiesa. Tikrovišku įsikūnijusio Dievo krauju išlieta malonė nuplauna ir pašventina šėtono „palaimos“ siaubo sudarkytą prigimtį. Šis Kryžiaus slėpinys atsiveria mūsų tikėjimo akte ir sakramentinėje Aukoje sudabartina mūsų atpirkimą.
O dabar paklauskime savęs: ko nežinojo šie budeliai? Atsakymą į šį klausimą pradėkime spėlione: o ką šie budeliai žinojo? Matyt, jie žinojo, kad už darbą jiems bus sumokėta. O jeigu jie kalė Viešpatie prie Kryžiaus nemokamai, tiesiog pasitenkinimo labui? Tuomet apie žinojimą nėra net kalbos. Jie nežinojo, ką daro. Jie tiesiog buvo svaigaus žiaurumo būsenoje. Juk taip smagu, kai kaimyno troba dega! Dar smagiau užuosti žūstančios aukos kraujo kvapą ir tenkintis savo visagalybe ...
Tad ir keliame klausimą: kodėl nežinojimas virstantis žiaurumu yra toks svaigus?
Kodėl nuodėmės sužalota žmogaus prigimtis skendi nežinojime, kuris mus kviečia svaigintis? Šiuose budeliuose, o taip pat ir tuose, kurie juos pasamdė, įžvelgiame tą patį Dievą mėgdžiojančios šėtoniškos galios svaigulį - gera „būti“ visagaliu!
Pasaulį karts nuo karto sudrebina žinios apie serijinius žudikus. Pavyzdžiui, staiga atsekama, kad vieno kolegoms ir savo šeimai mielo gydytojo praktikos pasekmė – pacientų mirčių serija. Ligoniai miršta vienas po kito nuo, atrodytų, lengvos formos ligų. Pasirodo, kad „daktarėlis“ jiems rūpestingai suleisdavo vaistų, nuo kurių jie ima ir nusibaigia.
Ir kokia nauda iš to daktarėliui?! Nei ką pavogė, nei išprievartavo, ar palikimą iš seno žmogaus išprievartavo! Nauda yra būsena: daktarėlis vykdo visagalį teismą - jis sprendžia žmogaus mirties ir gyvybės klausimą. Visagalybės pojūtis yra didžiausia šio žmogaus laimės šaltinis. Ir ne tik.
Šiandien Lietuvą sukrėtė žinia. Girtas kelių eismo policininkas padarė avariją ir užmušė šeimą. Kelių „viešpats“ tapo budeliu. Matyt, svaiginosi savo visagalybės Lietuvos keliuose palaima ...
Visagalybės pojūtis yra šėtoniškos laimės pažadas: „ir būsite kaip Dievas“! Ir štai esu kaip Dievas!
Ir kiek tokių „dievų“ aptūpė mūsų kadaise katalikišką Lietuvą?! Viešpaties Aukoje išlieta artimo meilė, atrodo, visai sumenko butaforinių „dievų“ puikybės šešėlyje . Čia „dievai“ tariasi su „dievais“ ...
Ir visgi mažutėliai tariasi su Tėvu. O „dievams“, pataria Viešpats, geriau girnapusę ant kaklo užsikabinti ir nerti šalin nuo Aukoje „už daugelį“ mirštančio Dievo akivaizdos ... į jiems mielą šėtoniškos „palaimos“ pražūtį.