Tokį vakarą restoranai, barai, klubai paprastai būna sausakimši, skirtingai negu Vasario 16-ąją, kuri jau beldžiasi į duris.
Prieš geroką dešimtmetį į Lietuvą iš Vakarų nedrąsiai atkeliavusiValentino diena savo populiarumu, atrodo, jau nukonkuravo dar neseniai plačiai švęstą Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.
Gal jau išblėso šiluma tų rankų, kai susikibę Baltijos kely troškome matyti savo valstybę klestinčią ir nepriklausomą?
Šiandien kokiame nors mitinge baisoka net klausti tūlo piliečio, ar jis myli savo valstybę – gali gauti trispalvės kotu per galvą.
Tačiau, nepaisant to, jei mylime tiktai save ir savo artimą, tarpušvenčiu tarp Valentino dienos ir Vasario 16-osios norisi pakalbėti apie meilę savo valstybei, savo Tėvynei.
Tiesa, valstybė ir Tėvynė Lietuvos žmogui, rodos, yra šiek tiek skirtingi dalykai: Tėvynę nešiojamės širdy kaip savasties dalį, o valstybę – kaip sunkią mokesčių naštą ant pečių.
Net ir mūsų dainose Tėvynė – motina. O valstybė? Lyg ir pamotė.
Bet ar tikrai norime matyti ją klūpančią kur nors, kad ir prie Aušros vartų Vilniuje, su skardinėle smulkioms monetoms?
O elgiamės neretai būtent taip, tarsi norėtume nubausti savo valstybę.
Štai pati naujausia, bet kartu sena kaip užpernykštis sniegas istorija – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo pabaigtuvės. Vis nėra ir nėra tam pinigų.
Pagaliau savo valdingą žodį tarė prezidentė D.Grybauskaitė – rūmus reikia baigti tvarkyti. Tačiau kokie buvo prezidentės argumentai? Neva tai būtina padaryti taupumo sumetimais: 2013 metais Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungoje ir Vilniuje bus daug renginių. Valdovų rūmai patogioje vietoje, be to, nereikės brangiai mokėti už patalpų nuomą.
Pasakyta taip, tarsi reikėtų baigti statyti kokį logistikos sandėlį ar konferencijų centrą.
Ar jau taip sunku valstybės vadovei viešai pripažinti, jog Valdovų rūmai yra vienas valstybingumo simbolių. Valstybė turi turėti pastatų reprezentacijai.
Be to, tie rūmai bus skirti ir paprastiems žmonėms, ne tik valdžiai.
Jeigu taip populistiškai būtų mąstęs šviesaus atminimo prezidentas A.Brazauskas, dabar S.Daukanto aikštėje Vilniuje būtų ne Prezidentūra, o vaikų namai. Prieš porą dešimtmečių baisu buvo ir išsižioti, kad tas pastatas sostinės centre vaikų reikmėms netinka.
Kai prieš keletą metų Prezidentūroje vykusio renginio metu neatsargiai nardydamas tarp laiptų turėklų nukrito ir gana sunkiai susižeidė berniukas, niekas net nebeprisiminė, kad čia norėta įsteigti vaikų namus.
Esu tikra, kad lygiai taip pat pasimirš ir politinės intrigos dėl Valdovų rūmų.
Tik gaila, kad rūmai tikriausiai nebus užbaigti iki vasaros pabaigos, kai į Lietuvą stebėti Europos krepšinio čempionato kovų suplūs tūkstančiai aistruolių, kurie jau dabar domisi, ką, be viešbučių, alaus barų ir krepšinio, čia būtų galima pamatyti.
Rūmai, paminklai ir aikštės turistui apie valstybę dažnai pasako daugiau nei pro ausis praplaukiantis ekskursijų vadovo pasakojimas.
O kai yra ką parodyti, ir prie vyno taurės susibūrusiems kitataučiams lengviau paaiškinti, kad Lietuva nėra tik nuo Sovietų Sąjungos atskilęs trupinukas, o senas valstybingumo šaknis turinti šalis. Esu ne kartą girdėjusi panašių aistringų diskusijų tarp krepšinio sirgalių įvairiose šalyse, kur žaisdavo Lietuvos klubinės komandos ar rinktinė.
Tada pasidžiaugi, kiek daug jaunų žmonių nori ir moka didžiuotis savo valstybe.
Bet daro tai tada, kai jų sieloj – šventė. Nebūtinai tai turi būti Vasario 16-oji. Ir nebūtinai valstybė visada – tik pamotė.