Visą amžių plušėjusi fermoje, ilgaamžė moteris niekam nerodė piktos širdies, aitrinamos artimiausiųjų praradimais, o beraštę senatvę dabar apglosto spalvotų žurnalų paveikslėliais.
Retai šimtametei Onai Valatkienei išsprūsta ašara, džiaugiasi, kad ją mama, taip pat, gyvenusi šimtą metų, vadino Ancia, o dabar kapuose ilsisi ne tik ji, bet ir trys broliai, ir tiek pat seserų.
Žvelgdama pro langą, ilgaamžė stebi visą Žeimelio gyvenimą, dėkodama už rūpestį, meilę ir kasdienę globą savo dukterėčiai Valerijai Smolskienei.