Vienas mėnraščio „Akiračiai“ įkūrėjų, redkolegijos narių. Zenono, kaip ir Henriko Žemelio, Donato Bielskaus, Liūto Mockūno, Juliaus Šmulkščio – jau nebėra.
Baigia išnykti ta grakšti Amerikoje mokslus pirmoji baigusi emigracijos karta, kuri, regis, dar taip neseniai Čikagoje buvo vadinama „jaunąja“. Ta, kuri didžiausia mūsų tautos vertybe laikė laisvą žodį ir galimybes jį reikšti.
Jaunimas, nesusipažinęs su pokario emigracijos gyvenimo ypatumais, pasakytų - anoks čia nuopelnas laisvoje šalyje į pirmą vietą iškelti žodžio ir spaudos laisves. Bet XX a. septintojo dešimtmečio lietuvių bendruomenėse JAV tai tikrai nebuvo paprasta užduotis.
Zenonas ir jo bičiuliai sunkiai, per skausmus ir iš visų pusių aidinčius prakeiksmus, net bjaurius pravardžiavimus įtvirtino laisvą žodį kaip vertybę uždarame emigrantų gete. Ir kažkaip nepastebimai bei neprikišamai tą patį sugebėjo padaryti Lietuvoje - vos tik Kremliaus nuleistoje geležinėje uždangoje atsivėrė plyšys. Kaip dabar prisimenu mūsų pirmąjį susitikimą dar šiltą 1987-ųjų rudenį.
Kalbinau Zenoną apie tuometės Ignalinos atominės elektrinės saugumą. Kaip paskui taps įprasta mūsų pokalbiuose-politikavimuose, nuklydome ir į kitas temas. Zenonas paminėjo žodį „Dievas“ ir, nusišypsojęs, pridūrė: „Aš, nors ir netikiu Dievą, bet norėčiau, kad Tavo interviu žodis „Dievas“ būtų parašytas iš didžiosios raidės.“
Tai buvo pirmas kartas sovietinės cenzūros dar spaudžiamoje Lietuvos raštijoje, kai Dievas atgavo tikrinio daiktavardžio teises. Tai būtų įvykę, be abejo, ir be Zenono, bet jei ne Z.Rekašius, tikrai tai būtų atsitikę bemaž metais vėliau.
Jokių moralų, piktumų. Norėčiau. Zenonas mus, neretai puolamus iš visų pusių Lietuvos laikraštininkus, gynė iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų.
Išsitraukiu iš krūvos „Akiračių“ 1996 m. sausio numerį. Mėnraštis atidaromas Zenono tekstu „Smurtas - ne vienintelė grėsmė spaudos laisvei“. Ką tik „patriotų“ padėta bomba buvo susprogdinusi „Lietuvos ryto“ redakcijos priestatą.
Skrupulingai, nepraleisdamas nė menkiausios detalės - tai Zenonui taip pat buvo įprasta - aprašęs bombos sudarkyto pastato vaizdus ir pokalbius su žurnalistais, Zenonas pereina prie kritiškos spaudos nekentėjų labiausiai tuomet ir dabar mėgstamos temos - prastos spaudos kokybės.
Pripažinęs, kad priekaištas teisingas, „kaip ir daug kur pasaulyje“, Z.Rekašius rašo: „Ko dabartinė Lietuvos valdžia, atrodo, nesuvokia, tai, kad niekur pasaulyje dar nepavyko aukštą spaudos kokybę užtikrinti įstatymais, nes skaitytojas kiekvieną dieną balsuoja už ir prieš. Todėl spauda tik atspindi visuomenės kultūrą, tradicijas. Spauda tokia, kokia ir pati visuomenė - kitaip ir negali būti.“
Apie Zenoną būtų galima kalbėti ilgai - taip ilgai, kaip ilgai kalbėdavomės prie bokalo alaus jo namuose Čikagoje ar kur nors Vilniuje.
Nebuvo temų, kuriomis jis nesidomėtų. Iki paskutinės akimirkos sekė įvykius pasaulyje ir Lietuvoje. Nors jau seniai sunkiai sirgo, nebuvo praradęs konteksto jausmo. Dar prieš kelis mėnesius lrytas.lt paskelbė jo komentarą apie atominę elektrinę.
Kartais pagalvodavau - o juk ir be lietuviškos veiklos nuo Panevėžio kilęs jaunuolis, tapęs stipraus JAV universiteto profesoriumi, puikiai galėjo išgyventi, ir būtų buvęs Čikagos visuomenėje tikrai gerbiamas vyras.
Jaunas emigrantas Amerikoje pasiekė akademines aukštumas - Nortvesterno universiteto profesorius, elektronikos ir informatikos specialistas, savo srityje tikrai buvo ne paskutinis. Tūkstančiams žmonių vien šio fakto pakaktų gyvenimui gražiai įrėminti. Tik ne Zenonui.
Mokslininkas Z.Rekašius pirmiausia buvo lietuvis. Didelis lietuvis. Vienas iš nedaugelio nuo J.Stalino represijų į Vakarus pasitraukusių lietuvių, kuris, nors ir galėjo, taip ir netapo JAV piliečiu. Kovo 11-osios Zenonas sulaukė su savimi išdidžiai nešiodamasis anos Lietuvos Respublikos išduotą pasą.
Graži detalė? O gal užgaida? Neprietelius gal taip ir pasakytų, o ne prietelių tiesos į vatą nevyniojančiam Z.Rekašiui netrūko, bet reikia nepamiršti, jog gyventi pasaulyje tik su okupuotos Lietuvos Respublikos pasu nebuvo labai patogu.
Kad gautų leidimą kelioms dienoms atvykti į okupuotą Lietuvą, o be Lietuvos jis neįsivaizdavo savo gyvenimo, Z.Rekašius sugaišdavo keliskart daugiau laiko, nei jo bičiuliai, tapę Amerikos piliečiais.
Tai sutapimas, žinoma, bet vis tiek - Zenonas ir mirė ne šiaip kokią dieną, o prieš pat Vasario 16-ąją.
Mus apleido kritiškai mąstęs ir kitus kritiškai mąstyti mokęs lietuvis, dygliuotas ir aistringas publicistas, karštas tiesos gynėjas ir kartu - racionalus mokslininkas, geras šeimos tėvas, paprastas žmogus.
Jei Lietuva tokių vyrų, kaip Zenonas Rekašius, per pastarąjį pusę amžiaus būtų turėjusi daugiau, laisvę keikiančių lietuvių būtų mažiau ir laisvėje mažiau klystkeliais klaidžiotume.
Ačiū, Zenonai, už tai, kad Tu buvai. Už tai, kad karštai mylėjai Lietuvą, bet ją mylėdamas nė už jokius pinigus niekada nebūtum sutikęs dirbtinai, dėl akių, padailinti kampuotus jos kontūrų bruožus ar nedailią skepetą. Už tai, kad iki paskutinio atodūsio kovojai už teisę ją vaizduoti tokią, kokia Lietuva yra – su visomis jos ydomis, o ne piešti lakuotą jos portretą pagal išeivijos veiksnių ar naujosios Lietuvos aukštų valdininkų užgaidas.
* * *
Vasario 14 dieną, 8 val. ryto Čikagos laiku, po ilgos ligos mirė garsus išeivijos publicistas, liberalios minties mėnraščio „Akiračiai“ įkūrėjas ir redkolegijos narys, „Santaros-Šviesos“ veikėjas Zenonas Rekašius.
Z.Rekašius gimė 1928 m. Panevėžyje, 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, Eichštate baigė lietuvių gimnaziją, 1950 m. persikėlė į JAV. 1954 m. Veino universitete (Detroite) gavo elektronikos inžinerijos bakalauro laipsnį, 1960 m. Purdjo universitete apgynė disertaciją ir čia dėstė iki 1964 m.
1964-1995 m. buvo Nortvesterno universiteto (Evanstonas) elektronikos ir informatikos profesorius, nuo 1995 m. - profesorius emeritas.
Su kitais lietuviais studentais 1954 m. įkūrė lietuvių studentų sambūrį „Santara-Šviesa“. Nuo 1968 m. dirbo išeivijos mėnraščio „Akiračiai“ redaktoriumi. Z.Rekašius iki paskutiniųjų gyvenimo metų nesiliovė domėtis Lietuvos reikalais - apie tai rašė ir mintimis dalijosi su žurnalistais. Siūlome paskaityti vieną iš interviu.
Laidotuvės vyks vasario 19 d. Šv.Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje.