Šie tekstai rodo, kad išsilavinę ir, svarbiausia, gabūs raštijos kūrėjai kalbos apraiškų laisvą vartojimą laiko reikšmingiausia stiliaus ir apskritai grožinės raiškos dalimi ir nepakenčia niveliavimo ar kitų bandymų įsiterpti tarp autoriaus ir jo teksto, teikiamo viešinimui.
Man susidaro įspūdis, kad autoriai sukyla taip, lyg jaustųsi, jog įsigalėjusi “kalbos administravimo” (VKK sąvoka) praktika juos verstų regresuoti į, sakytum, nuolankų vaikiuką, paklusnų vyresniųjų paliepimams kaip tik tuo metu, kai patys rašytojai patiria kūrybinę brandą ir, parašę vienas ar kitas knygas, pagilino savųjų raiškos priemonių pajautimą.
Rašytojas plečia leistinumo ribas ir jokios tokios VėKaKa jam nenurodinės!
Ne tam tampama rašytoju, kad kas nors nurodinėtų, kas ir kaip leistina rašyti. Bet su tuo, regis, sutinka ir VKK!
Pasak Komisijos: „Ji nėra atsakinga už tuos kalbos redaktorius ar kitokios kompetencijos kalbos administratorius, kurie jos patarimais vadovaujasi kaip įsakymais arba nesugeba atskirti kalbos klaidų nuo savitų minties raiškos priemonių.“ Gal čia tik toks valdininkų kazuistikos demonstravimas?
Kas įskėlė poleminį rašytojų toną?
Dalykas tas, kad iš VKK teksto niekaip neitų įsivaizduoti neretai pasitaikančio negrabaus “kalbinio administravimo” realybės ir jo poveikio viešosios kalbos vartosenai. Juk esama nemažos įtampos tarp “kalbos administratorių” su valstybės įgaliojimais, tiesinančių, jų įsitikinimu, viešajai kalbai kuprą, ir kalbos kūrėjų, alergiškų diktatui, lyg ir liberaliam savuoju stiliumi, bet kylančiam iš įteisinto valstybinės kalbos valdymo monopolio.
Pažįstu autorių, kuris, išleidęs savo paties knygą, buvo iškviestas į VKK. Štai dvi kėdės abipus darbastalio. Du kalbos vartotojai, kurių vienas - “administratorius”, kitas - rašytojas. VKK darbuotojo pasidalytu įspūdžiu apie knygą, ji net esanti įdomi, ir, asmeniškai imponuojanti jam kaip skaitytojui. Tuo pačiu autoriui (ir leidėjui) įteikiamas sąrašas pastarojo kalbos klaidų, konfidencialiai pranešant: “Šįkart mes jūsų nebausime”. Ar tai nėra galios žaidimai ir autoritarinė praktika?
Kitas atvejis. Pamenu, man dirbant viename dienraštyje į redakciją reguliariai atvykdavo vadinamasis stilistas, aiškinti kaip dera (skaityk, kaip galima), o kaip nederėtų (skaityk, šiukštu) rašyti.
Vaizdelis toks. Žurnalistai, visi su aukštuoju išsilavinimu, įgytu Lietuvoje, ir visų gimtoji kalba - lietuvių nuo pirmąsyk ištarto žodžio “mama”, susodinami priešais “stilistą” eilėmis, kaip paaugliai per pamoką tema “Saugokimės venerinių ligų”. Klausosi instruktažo, kas galima, o kas - ne.
Ar gali būti linkęs į žurnalistiką žmogus, neįvaldęs literatūrinės kalbos? Koks žurnalistas, turintis kūrybinių ambicijų, galės rašyti komentarą, esė, analitinį straipsnį turtinga kalba, savitai, įdomiai, jo ranką vedžiojant Didžiajam broliui, skelbiančiam savo pamokymus iš aukštai?
Manau, kad turėdamas didžiulį darbo krūvį ir eiliniam laikraščio numeriui lipant ant kulnų, autorius išsiugdys vidinį cenzorių arba pametinės pusfabrikačius valdiškai “stilistei” ant stalo – tegu ir ji užsidirba savo atlyginimą - greičiau, negu susiformuos iš jo reikalaujamą rašymo etaloną, pasižymintį destiliuota “normine” kalba.
Kiek pamenu, beje, minimu lituanistinės dresūros laikotarpiu dienraščio kalba, be retų išimčių, buvo itin sausa, pilka, nepaveiki. Tačiau sakant, “taisyklinga”, norminė, bendrinė, žodžiu, aprobuota iš aukščiau. O juk autoriui, ar tai būtų grožinio teksto kūrėjas, ar pajėgus žurnalistas, visada svarbu kitkas - kad jo žodžiai būtų įtaigūs ir svarūs, ir kuo prasmingesni. Tekstą redaguojančio užduotis yra ne juos ištrinti, keičiant neva taisyklingais, o, reikalui esant, išlaisvinti esamus žodžius nekliudomam poveikiui, padedant atskleisti autorinės raiškos potencialą.
Kas be ko, VKK tinklalapio skirsnyje “Valstybinės kalbos politika” taip ir įrašyta: ”Skatinti kūrybingą kalbos paveldo panaudojimą kalbos vartosenos reikmėms.”
Vis dėlto, prisiminus tai, ką ir man teko patirti redakcijose ir leidyklose, manau, kad kūrybiškumas dažnokai grūdamas į siauro supratimo rėmus, esant autoritarinei kalbos redagavimo ir jos viešų apraiškų administravimo praktikai, taip pat ir valstybės įteisintam kalbos procesų valdymo monopoliui.
Oficialiesiems kalbos prižiūrėtojams neleistina falsifikuoti profesionalaus grožinės literatūros autoriaus rankraščio nei individualiu stiliumi pasižyminčio žurnalisto, kad ir kokia dingstimi jie tai darytų. Geri redaktoriai yra tiek subtilūs skaitytojai, kad jie - kone bendraautoriai.
VKK tekste lrytas.lt yra nuorodų į užsienio pavyzdžius, tarp jų ir į anglosaksų kalbinę politiką. E. Hemingway ir J.D. Salingerio redaktorius Williamas Maxwellas yra žinomas visiems akademiniams tų rašytojų tyrinėtojams, tai, faktiškai, didis bendraautorius.
Daugiau nei prieš šešias dešimtis metų jis triūsė metus ties vienu įspūdingiausių J.D.Salingerio apsakymų - apie tai rašo šių dienų “The New York Times”. Vargu ar šis redaktorius buvo bauginamas valdiškų kalbininkų baudomis.
* * *
Sykį man paskambino vienas verslininkas ir paprašė patarti, ką užkabint virš kepyklos, kur būtų pardavinėjami beigeliai -žydiški riestainiai ir kiti iš miltų kepami tradicinės žydų virtuvės gaminiai.
Taip ir vadinkite – beigeliais, pasakiau. Būtų originalu, ir praeivių dėmesį pritrauktų, ir atitiktų receptūrą bei visą reikalo esmę.
Ką jūs, pone Zingeri. Kad mane kalbos policija bombarduotų baudomis ? Juk vis tiek teks pakrikštyt “riestainiais”, o “riestainius”, kaip žinote, žmonės vis tiek išvadins “baronkomis”. Tebus “Kepyklėlė”.
Gerbiamasis, atsakiau, toji kalbos policija nėra pažinus lietuvių kalbos! Juk ir Šakių bažnyčios varpas skambindavo: “Po du grašiu beigelis, po du grašiu beigelis!” Ir pamąsčiau, prisimindamas, kad Bronkse esu tų beigelių (jie ir amerikietiškai šitaip vadinasi) ir pagardintų riešutais ir svogūnais, krimtęs, ir kodėl štai toks beigeliuks negalėtų tapti bendrinės ir norminės lietuvių kalbos dalimi, kaip kad yra kadais tapęs visaverčiu amerikiečių (žr. “Webster” žodyno leidimus nuo 1949 m.) žodyno dalyviu.
Juolab beigeliai ir kiti žydų virtuvės skanėstai į Amerikos kepyklas yra emigravę iš mūsų kraštų - dar tada, kai Vėkaka žąsis ganė. O savajam “kromelninkui” kai ką pridūriau, sakydamas, jeigu kepi riestainį pagal žydišką receptūrą, tai ir vadink jį beigeliu, jeigu farširuoji karpį, vadink jį “Gefilte fiš”, kurią tokiu pavadinimu kulinarinis Vakarų pasaulis pažįsta geriau, negu mūsiškė kalbos inspekcija, ir turtink, brangusis, bendrinę lietuvių kalbą.
Bet ar čia mano darbas, pone Zingeri, kovoti dėl žodžių, atsiduso žmogus.
Tai ne Paties darbas, atsidusau ir aš. Sekmės kepant žodį.
Taigi, kodėl tokios aukštos sienos (sprendžiant ir iš rašytojų straipsnių lrytas.lt tarp mūsų bendrinės ir šnekamosios kalbos? Argi todėl, kad VKK bendrinės kalbos šaltiniais vis dar laiko vien tik lietuviško sodžiaus tarmes, palikdama miglotuose užribiuose šiuolaikinio miesto šnekamąją kalbą? Ligi pat 2007 metų neturėjome slengo žodyno.
„Beigeliai“ priminė man, beje, vieno garsaus rašytojo triuką. Šolomas Aleichemas, būdavo, ims ir apvers Vilniaus turguje vežimą su pupomis, ir tuojau pat išsitraukia bloknotą su pieštuku, vien tam, kad pasiklausytų turgaus bobos plūdimosi, kuris galėtų paįvairinti ir autorinį tekstą ir personažų spalvas.
Bet ką čia kalbėt apie beigelius, kai Vaižganto tekstų piernikai buvo pervadinti sausainiais (sovietmečio įpakavimai), po to tešlainiais (naujųjų laikų, pradedant aštuntuoju dešimtmečiu, įpakavimai). O man, tamstos, piernikai gardesni. Ir gražinkite man cepeliną. Didžkukulis vietoje cepelino apriboja žodžio reikšmes, istorines ir dabartines, taigi, skurdina raišką. Kamšykite „didžkukulį“ kita mėsa.
Ok, dar ir baumkuchenas, kadaise garsinęs mano jaunystės „Tulpę“ (falsifikavus sovietmečiu ir legendinio Konrado kavinės pavadinimą). Jis jau gerą ketvirtį amžiaus vadinamas šakočiu. Mano velionis dėdė, emigruodamas iš SSRS, šį pagarsėjusį konditerijos gaminį netgi vežėsi į Izraelį ir besigrūsdamas su šakočiu į autobusą, vežantį iki pasienio, niurzgėjo žmonai: „Cile, man tas Izraelis reikalingas kaip tas baumkuchenas!“
Nesu prieš gražius lietuviškus pavadinimus, eikit ir dauginkitės, brangūs vietiniai žodžiai, jei tik negimsit apšlubę. Štai, kaip kadaise vienas toks valiklis baltalai, kuris man priminė vienu metu ir balalaiką, ir tadžikų operą „Aršin Mal Alan“, tuo metu dažnai transliuojamą per TV.
Esu prieš tikro daikto tikros kilmės keitimą turgaus linoleumų gulbėmis.
Kas be ko, nei solidžiame Br. Pesarsko lietuvių kalbos žodyne nei seniau leistame Lietuvių kalbos žodyne prie žodžio „cepelinas“ nėra tų jį lauk iš norminės kalbos ujančių ženklų, tų kryželių ar „ntk“- „neteiktinas“. Įtariu, kad cepelinų masiškas pervadinimas dičkukuliais (iškaba prie vienos picerijos Kaune: „Mes jau sumaitinome mūsų klientams 23 000 dičkukulių“) yra paranojinio kalbos gryninimo vajaus išdava.
“Webster” naująjame iliustruotame žodyne nei kryželio, išbrokuojančio žodį, nei redaktoriams puikiai pažįstamo „ntk“ – neteiktinas — apskritai nėra, o ir anglosaksų neformalių šnektų - slengo apibūdinimas skiriasi nuo lietuviškojo įsidemėtinu būdu: ten, kur lietuvių rašoma direktyviai, neteiktinas, anglų ir amerikiečių rašoma: „Neformali kalba suteikianti tekstui ryškumo ir kolorito“. Taigi, mes žiūrime į tą patį žodį kaip draustiną, o jie mato glūdinčias žodyje galimybes.
Pasaulis neatpažįstamai pasikeitė nuo 1968 m., kai buvo išleistas “beigelį” ir jo pasmerkimą nebūčiai blyškiu kryžiuku saugantis Lietuvių kalbos žodyno folianta.
Pasikeitė žemėlapis, klimatas, žmonės, ryšiai ir bendravimo priemonės (jos pasikeitė neatpažįstamai), bet kai kurių kalbos viršininkų pasaulėžvalga , manau, vis dar primena mumiją, kurią kadų kadai reikėjo išvilkti į dienos šviesą. Ko vertas funkcionalumo ir kultūros priešpastatymas VKK trinklalapyje. Gal kultūra yra tai, kas nepajėgia tenkinti kylančių reikmių ir dėl to jai visam gyvenimui išrašyti neįgalumo ramentai?
Grįžtant prie verslininko, neetniniai lietuviški kulinarijos gaminiai Lietuvoje dažnokai pervadinami lietuviškai ir cepelinai tampa didžukuliais (nors kebabams atitikmuo dar nerastas, bet, manau, koks nors „kalbos administratorius“ triūsia ir ties tuo), ir, pervadinus, sumeluojame patiekalo istorinę kilmę, kuri yra kitos kultūros dalis ir praturtina mūsų kultūrą skoniais bei prieskoniais, atėjusiais iš kitos kultūros.
Bet už tokį dabartinės mūsų kalbos ribojimą, menkinant žodžio galią, VKK be abejo nėra atsakinga. Ji tik išgaudo slavizmus, anglicizmus ir kitokias svetimybes, kuriems išrūkyt, esant tokiai padėčiai, prireiks vis daugiau valdiškų kėdžių.
* * *
VKK tikriausiai nėra atsakinga ir už klaidą viename šių eilučių autoriaus romane, kadaise išleistame vienos didžiausių Lietuvoje leidyklų. Jausdamas silpnybę galicizmams (dama su dekoltė man visuomet paslaptingesnė už ponią su iškirpte) trivarstį veidrodį pavadinau mėgstamu mano senelės – senojo Kauno ponios - žodžiu “triumo” (kirtis, tamstelės, ties pirmu nuo galo skiemeniu).
Leidyklos man priskirta redaktorė, „lietuvindama‘, bet akivaizdžiai neturėjusi tokio baldo savo sodžiuje, ėmė linksniuoti šį žodį ir atsitiko taip kad personažo - balerinos kojos atsispindėjo ne kur kitur, o triume.
Ką gi, parašius knygą, neliko jėgų nušauti redaktorės.
Net ir ją tikrinti – tikrinti tikrintoją - viršijo autoriaus jėgas.
VKK tikriausiai nėra atsakinga ir už tai, kad lietuvių kalba ligi šiol patogiai neapsigyveno šiuolaikiniame mieste, ir muzikantų, jūreivių, armijos ir verslo vyrų kasdienė šnekta taip sunkiai skinasi kelią į bendrinę kalbą, kad tik prieš kelis metus sulaukėme lietuviško slengo, pavadinto žargonu(tai ne tas pat), žodyno, kurį išleidęs autorius, sakytum, susidrovėjęs, iškėlė į viršelius „kalbos paribiai ir užribiai“; tartum tai, kas knygoje, nebūtų kalba, šiurkšti, reali, brutali, gyvybinga kalbos tikrovė, o, kažikas, šiaip sau, seksas telefonu.
Juoba VKK nėra atsakinga už tai, kad lietuviškos popmuzikos patriarcho kadaise neįleisdavo į Kauno radiofoną (nors Pupų dėdė ten kone kasdien armoniką tampė).
Kalbininkams Dolskio akcentas buvo “ne tas”. O juk Dolskio akcentas - tai viena iš jo paveldo spalvų (kaip tik apie tai spėjau pasišnekėti su velioniu dainininku V.Kernagiu, Kaune atidengiant paminklą Danieliui Dolskiui).
VKK nėra atsakinga ir už maniakišką kalbos pareigūnų ir kitų kalbos tvarkytojų purizmą, tarkim, visas germaniškas, anglosaksines ir polonistines priesagas daiktavardžiams “-istas” ir “–ierius”, keičiant “–ininkais”.
Pamiršus, kad esama ir legionieriaus, kurį būtų kvailoka keisti į legionininką (aš nesutikčiau pasirašyti knygų su tokiais žodžiais), ir juolab, mielo kauniečiams funikulieriaus.
O jeigu funikulierių pakeisčiau į funikulininką, tai bilietų kontrolierių aš pavadinčiau kontrolininku, ir gaučiau nuo jo už tai į akį. Ir, atsikvošėjęs, pripažinčiau: „teisingai, tamsta, gerbiu Paties, pavadinto kontrolininku, teisę ginti savąjį žmogiškąjį orumą.“
Ji nėra atsakinga už seklų viešą lietuvišką diskursą, prastą mūsų politinę retoriką, lėkštą žurnalistiką, nors visa tai, ko gero, apvalytos ir taisyklingos ir kitaip „kalbos administratorių“ niveliuotos kalbos reiškiniai. .
VKK atsakinga tik už kalbos puoselėjimą ir ugdymą ir, netiesiogiai, kaip kalbos monopolininkas, už baudas, tačiau tikrovė, pasikartosiu, yra tokia, kad valstybės įgaliotiniai sumūrijo tarp gyvosios ir jų aprobuotos kalbos kinų sieną. Manau, kad kaip tik tai ir įkaitino kolegas rašytojus.
Bet VKK už „kalbos administratorių“, negalinčių atskirti savitų minties reiškimo būdų, elgesį neatsakinga. Žodžiu ji nėra atsakinga už lituanistikos eilinius. Ar tai būtų normalu, jei kita panaši valstybinė įstaiga, turinti tam tikros srities valdymo monopolį, Vidaus reikalų ministerija ar komisariatas, kratytųsi atsakomybės už kelių policininkų elgesį, kaip kad VKK sakosi nesanti atsakinga už kai kuriuos „kalbos administratorius“, ir vengtų gilesnio, išsamesnio požiūrio į problemą?.
O juk pačios VKK tinklalapyje ir jos veiklos gairėse“Valstybinės kalbos politikos įgyvendinimo kryptys“, pažymėtose 2003 metais, taigi išmąstytose dar prieš aštuonerius metus (naujesnių neradau), pripažįstama, kad „norminant kalbą ne visada atsižvelgiama į vartotojų nuomonę“.
* * *
Kurį laiką teko stebėti vieną įdomų grožinio teksto kalbinio redagavimo aspektą, besireiškiantį viešumoje.
Du telekanalai pagrečiui rodydavo vaidybinius užsienio filmus. Vienas TV kanalas visus sinjorus, mesjė ir serus vertė ponais, prarasdamas nemažą dalį originalo reikšmių ir kultūrinio kolorito, susijusių su šiais kreipiniais (armijos, valdiškų ir šeimos kreipinių, titulų gradacijos, aristokratinių sluoksnių ir kultūros atspalvių), kurių nėra sugėręs joks “ponas”.
Kitas kanalas originalo kreipinius palikdavo, išsaugodamas kontekstą. Man tai buvo pamokantys du skirtingos kalbinės politikos ir, paprasčiau, skirtingo skonio bei nuovokos, pasireiškimai. Akivaizdu, kad pirmasis vertimas, suvedant viską į vienintelį poną, prastas.
VKK remiasi, tarp kitų savaip interpretuojamų pavyzdžių, ir Švedijos pavyzdžiu. Lietuviškosios komisijos analogo Švedijoje iš tikrųjų esama ir vadinama Sprakkomiffion (Kai kurių šio žodžio švediškų raidžių lietuviška abecėlė neįmanoma užrašyti) Jei neklystu, švedų portalas jokių baudų, taikomų už “netaisyklingą” viešosios kalbos vartojimą nemini.
Žodžiu, manau, kad kalbos politikoje, kaip ir visur kitur, tarpusavy varžosi liberalusis ir autoritariniai požiūriai.
Suprantu, kad VKK posėdžiauja patyrę dėstytojai ir kalbinių įgūdžių ugdytojai ir, vis dėlto, manau, kad dažnas filologas šiais laikais turėtų būti platesnių akiračių.
Jeigu lituanistai nebus ugdomi paraleliai keliomis kalbomis (tarp jų ir antikos), supažindinant juos su visa šiuolaikine grožinės kalbos įvairove ir su požiūriais į kalbą liberaliosios demokratijos šalyse, jie karts nuo karto primins archaiškus provincialius pedantus su geografijos mokytojo lazdele, dažniau nei žemėlapiui panaudojama tam, kad sudrožtų mokiniui per nagus.
O kas jiems liks, be draudimų?
* * *
Kiekvienam lietuviui (skirtingai nuo kiekvieno lietuvių kalbos vartotojo, tai platesnė kalbos apyvartos dalyvių kategorija) žodžio jausmas nuo mažų dienų turėtų būti natūralus dalykas.
Jį turėtų diegti ne tik mokymas, bet ir auklėjimas. Akivaizdu, kad tai užtikrintų laisvą ir nesuvaržytą kalbos vartojimą ir naudojimąsį visomis jos galimybėmis, apimant ir normos pažeidimus, kurie, faktiškai, grožinėje literatūroje yra ne kas kita kaip stiliaus žaismė ir jo ypatybės.
Tačiau kalimas į galvą visą gyvenimą lozungo „mokytis lietuvių kalbos“, primenančio sovietmečio šūkio mažiems ir dideliems („Mokytis, mokytis, ir dar kartą mokytis, kaip sakė Leninas“) parodo kalbos valstybinio valdymo istorinę krizę, ir tai, kad už norminę kalbą — ar laisvės, ar nelaisvės, diktatūros ar demokratijos sąlygomis - tenka visąlaik „kovoti“ ir ją palaikyti neįgalumo ramentais t.y. valstybinėmis priemonėmis. Neva iš viršaus nevaldoma ji nunyktų ir ypač - laisvoje Lietuvoje.
Negi lietuvis pats nemėgsta gražiai lietuviškai kalbėti, kad jį privalu amžiais niuksėti „kalbėk taisyklingai“? Kodėl?
Akivaizdu: tai, kaip rašo ir kalba realus dabartinis lietuvis VKK nebuvo ir nėra priimtina. Jį reikia mokyti, mokyti, ir dar kartą mokyti. O šitos kurioziškos padėties, manau, viena iš priežąsčių, tai pernelyg siauras ir iš viršaus „nuleidžiamas“ viešosios kalbos normos supratimas. O taip pat ir būdai, kuriais visi, nuo mažo ligi didelio, amžiais mokomi tos lietuvių kalbos.
Puikūs ir aktualūs grožiniai kūriniai išmokytų daug daugiau, įskiepytų giliau ir formuotų nepalyginamai sėkmingiau, bet pačios grožinės literatūros statusas, ponai, yra menkas.
Štai kuo turėtų užsiimti valstybė – grožinės literatūros padėties visuomenėje įtvirtinimu! Ir kalbos talentų skatinimu. Daugiau šituo, o ne atkariais pamokymais, kad ir pridengtu pavidalu, ir piniginėmis baudomis. Lietuvių rašytojas visados turėtų būti priekyje lituanisto, pastarasis tegu seka iš paskos, kaip kunigą berniukas per mišias.
Tačiau lituanistams šiandien privalu būti, pasikartosiu, ir mokytiems, kaip Goethes sekretoriui, o ne siuntinėti į dienraščius, puikuojantis savo žiniomis, iškraipytą populiariausią anglų žodį “Queen” - tai tas pat, kas lietuviškai vietoj Karalienės, kuri britams yra reali, o ne iš pasakų, parašytum Karvelienė.
Manau, dėl šių ir kitų priežąsčių, VKK ir jos valdomos viešosios ir norminės lietuvių kalbos statusas visuomenėje yra nekoks, ir „kalbos administratorių“ įvaizdis, sprendžiant iš visko, poprastis.