Justinas Marcinkevičius: „Kad giedočiau tave“

2011 m. vasario 16 d. 11:49

lrytas.lt

Būdamas kartos, kuri dar prisiminė nepriklausomą Lietuvą, atstovas, Justinas Marcinkevičius buvo poetas, kuris dabartinei penkiasdešimtmečių ir šešiasdešimtmečių kartai pirmasis viešai prabilo apie Lietuvą - graudžiai, uždegančiai, įžiebdamas prarastos laisvės viltį. Jis nuolat kalbėjo apie Lietuvą, kuri, vieno jo eilėraščio žodžiais kalbant - „Kaip ašara Dievo aky“. Vienas iš tokių eilėraščių - ir 1976 m. parašytas „Kad giedočiau Tave“.

V.Lileikis

Daugiau nuotraukų (1)

***

Esu jau, esu -

kaip akmuo pamėtėtas į viršų,

kad čiulbėčiau tave,

tavo paukštis iš šauksmas, gimtine!

Iš lino, medžio, iš molio -

išeik, pasirodyk, kuklioji!

Kalbos tiesumu, - aš girdžiu, -

eik kalbos tiesumu -

ir surasi mane.

Dar žodis - ir jau tave pamatysiu,

kaip sekmadienis, tylią ir švarią:

baltą staltiesę gryčioj ant stalo

su išblukusiom kraujo dėmėm.

Šičia buvo dalytasi duona.

Nepalik manęs vieno dabar,

šitaip rymančio tavo seklyčioj.

Duok dangų, - prašau, -

pilkam akmenėliui čiulbėti -

duok dangų,

kurio tavo Nemunas pilnas.

Esu, jau esu -

kaip akmuo, pamėtėtas į viršų,

kad giedočiau tave.

***

Du eilėraščiai

1

Pakėliau raibą gegutės plunksną -

beržynas užkukavo.

Pakėliau pilką vieversio plunksną -

arimas užgiedojo.

O kai pakėliau vargų kryželį -

Lietuva atsiduso.

2

ašara dievo aky

Lietuva ką tu veiki

nieko tavęs neprašau

tik nenutildama šauk

volunge šauk ąžuole

akmeniu kelio gale

1978