Prasidėjus krizei, Prancūzija pasiūlė Vokietijai, kad svarbiausi ES klausimai, t.y. finansiniai, būtų sprendžiami siauresniame rate. Iš pradžių vokiečiai, atsižvelgdami į itin aktyviai Briuselyje ir Berlyne veikiančią Lenkijos premjero komandą, kuri priešinosi siauresnio rato sukūrimui, kurį laiką delsė. Tačiau vėliau nusprendė priimti Prancūzijos pasiūlymą. Juk kur kas paprasčiau yra spręsti 17 „eurolando“ valstybių finansus nei visų 27 šalių, turinčių skirtingas valiutas, o kai kurių, kaip Vengrija – ir didžiulių finansinių problemų.
Galbūt, todėl A.Sarkozy ir A.Merkel, susitikę su Lenkijos prezidentu B.Komorowskiu Veimaro trikampio rėmuose, nesusitiko su lenkų premjeru D.Tusku, kurio reakcija į pastaruosius Briuselio sprendimus buvo labai kritiška.
Ką gi numato Konkurencijos paktas? Iš esmės visa tai, kas jau egzistuoja ir įteisinta Vokietijos ekonomikoje. Visos ES euro narės turės koordinuoti savo įmonių pelno mokesčius, konstituciškai įteisinti ribotą biudžeto deficito dydį, darbuotojai galės išeiti į pensiją tik sulaukę 67 metų ir kt.
Žinoma, tai tik pradžia. Toliau jau pačios eurozonos šalys tarsis dėl konkrečių priemonių įgyvendinimo. Tuo labiau, kad tai padaryti, žinant Vakarų europiečių aktyvumą, nebus taip paprasta. Prancūzai neseniai sunkiai priėmė 62 metų pensinio amžiaus ribą ir greit 67 metų ribos tikrai nepriims.
Griežta vokiečių pasiūlyta finansų politika papiktino graikus, kurie seniai atpratę taupyti, o jų turtuoliai slepiasi nuo mokesčių Šveicarijos bankuose laikydami apie 600 mlrd. eurų. Dabartinė graikų valdžia tariasi su šveicarais ir intensyviai ieško būdų, kaip juos apmokestinti („Der Spiegel“, 2011 m., Nr. 6).
Manoma, kad įgyvendinant Konkurencijos paktą, mažės ir Europos Komisijos (EK), ir jos komisarų vaidmuo. Gal todėl EK pirmininkas J.M.Barroso taip greit sureagavo ir pažadėjo jau kovą surengti eurozonos narių vadovų susitikimą.
Daugelis analitikų pripažįsta, kad ES jau seniai egzistuoja dvi lygos: pirmoji, kuriai dabar priklauso 17 valstybių, įsivedusių eurą, ir likusios dešimt, naudojančios savo valiutas. Tačiau šis padalinimas iki šiol nebuvo galutinai formalizuotas. Kita vertus, bendroji Europa prasideda ten, kur yra bendri interesai. O bendrų interesų daugiau turi tos šalys, kurias sieja ta pati valiuta.
Siaučiant ekonominei krizei ir iškilus euro stabilumo pavojui dėl Graikijos ir Airijos finansų žlugimo bei kritinės padėties Portugalijoje ir Ispanijoje, ES vadovų žvilgsniai nukrypo į Vokietiją, kurios finansinė sistema, griežtai įsikišus vyriausybei, vėl dirba be priekaištų. Ekonomika sėkmingai atsigavo, eksporto apimtimis vokiečiai priartėjo prie pirmą vietą užimančios Kinijos, o nedarbas pastebimai sumažėjo.
Net britams, tradiciškai nemėgstantiems vokiečių, akivaizdu, kad išgelbėti eurą ir stabilizuoti finansinę visos eurozonos būklę bei užkirsti kelią kitų eurozonos šalių finansinėms krizėms gali tik didelė ir stipri Vokietija. Susižavėjimo vokiečiais, kaip jie meistriškai išėjo iš krizės, neslėpė net įtakingas „The Economist“.
Vokietijai negailima pagyrų ir dėl jos lanksčios ekonominės dabartinės vadovybės politikos. Ypač daug gerų vertinimų pelno visada rami, racionali, nearogantiška kanclerė Angela Merkel. Dėl jos gebėjimų tinkamai atstovaujant savo šalies interesams, taip pat matyti ir spręsti visos Europos problemas, kai kurių užsienio apžvalgininkų A.Merkel jau vadinama naujuoju Bismarcku. Tik jei Otto Bismarckas XIX a. Vokietiją stiprino daugiausia ginklu, tai A.Merkel – ekonomine galybe („Rzecpospolita“).
Šiandien Europoje nėra įtakingesnio lyderio už A.Merkel. Ir nors visi svarbiausi bendri Europos projektai pateikiami kartu su Prancūzijos prezidentu N.Sarkozy, pastarasis toli gražu neprilygsta A.Merkel autoritetui tiek Europoje, tiek už jos ribų. Ypač po skandalų, susijusių su savo vyriausybės narių kelionėmis už Afrikos diktatorių pinigus.
Prancūzijos atstovė Alain Lamassour, vadovaujanti Europos Parlamento Biudžeto komitetui, neseniai viešai atviravo: „Vokiečiai turi teisę formuoti bendradarbiavimo taisykles, nes yra geriausiai tvarkoma valstybė, o Prancūzija jai gerokai nusileidžia.“
Vokietijos ir Prancūzijos diktatu ES klube nepatenkintos ne tik Lenkija ir Vengrija, kurios turi didžiulius biudžeto deficitus ir į euro zoną gali tikėtis patekti tik 2019 ar 2020 m. Iki tol jos turės tenkintis antra lyga – kaip Lietuva , Latvija, Čekija, Rumunija, Bulgarija, o taip pat Švedija, Danija ir Didžioji Britanija.
Nepatenkintas ir mažytis, bet turtingas ES senbuvis Liuksemburgas, kuris, anot premjero Jeano Claude'o Junckero, sumoka į ES biudžetą daugiausia, skaičiuojant vienam šalies gyventojui.
Vokietija tik absoliučias skaičiais į ES iždą sumoka daugiausia, bet ji gavo didžiausią naudą iš eurozonos. Todėl kilus problemoms Vokietijai tenka ir didžiausia atsakomybė, sako Liuksemburgo premjeras interviu „Der Spiegel“.
Palyginti skeptiškai į Vokietijos sugebėjimą sutvarkyti visas eurozonos šalių problemas žiūri ir kiti ES šalių vadovai. Tačiau dauguma ekonomistų ir politikų sutinka, kad be Vokietijos tiesiog nėra kam jas tvarkyti.
Vokietijai gelbstint eurozoną ir tampant vis įtakingesnei Europoje, britų premjeras Cameronas, turintis nemažai problemų su savo šalies ekonomika, pasišovė pagloboti šiaurės Europos valstybes, taip pat ir Lietuvą, pasikviesdamas jų premjerus į Londoną.
Lietuva iš tikrųjų yra piečiausia šiaurės valstybė. Tokiais mus mato ir Londonas, ir Berlynas.
Britų dėmesys mus pamalonino, bet ar jis bus nuolatinis šiam regionui, pamatysime ateityje. Mano galva, jis daugiau paskatintas britų euroskepticizmo politikos nesėkme žemyne ir bandymais kažkiek apriboti Vokietijos įtakos didėjimą Europoje.
Britams visada būdavo neramu, kai vokiečiams sekdavosi. Buvusi premjerė M.Thatcher net priešinosi Vokietijos susivienijimui prieš 20 metų. Tačiau dabar iš tokios britų politikos mūsų šalis gali šį tą ir laimėti.
Kita vertus, tarp šiaurės šalių jau dvi – Suomija ir Estija – priklauso euro zonai. Taigi, jų simpatijos krypsta Vokietijos pusėn.
O mums, kol neturėsime euro, teks žaisti antroje ES lygoje. Paguosti gali tai, kad toje pačioje lygoje yra dešimt valstybių, tarp jų – trys senbuvės. Ką gali žinoti, gal ir buvimas antroje lygoje, kai eurui atėjo sunkesni laikai, turi savų dividendų.